|
'''Parkas''' – tai natūrali, pusiau natūrali ar žmogaus dėka suformuota, apsodinta erdvė skirta [[poilsis|poilsiui]], pramogai[[pramoga]]i ar laukinės gamtos, natūralių buveinių apsaugai. Tai gali būti istorinis parkas, miško parkas, nacionalinis parkas, kraštovaizdžio parkas, kultūros ir poilsio parkas, miesto parkas ir kiti. Dažniausiai parkai priklauso valstybei, tačiau yra skirti visų gyventojų rekreacijai. Dauguma jų įsikūrusių miestuose, gyvenvietėse ar šalia vandens telkinių. Parką gali sudaryti žoliniai plotai, uolienos, dirva, medžiai taip pat gali būti pastatų ar kitų paminklų (žymaus rašytojo atminimui pagerbti), [[fontanas|fontanų]] ar vaikų žaidimų aikštelių, o siekiant užtikrinti parkų funkcionalumą įrengiama infrastruktūra: [[alėja|alėjos]], pėsčiųjų, dviračių ir kitos veiklos takai, apšvietimas, teritoriją saugančios apsaugos kameros.
== Istorija ==
Pirmieji žinomi parkai (sodai) atsirado [[Britanija|Britanijoje]] romėnų užkariautojų dėka [[I a.|I m. e.]] amžiuje. Tuo metu parkai buvo įrenginėjami prie gyvenamųjų pastatų. Tiksliai simetriškai susodinti augalai, žemos buksmedžių gyvatvorės[[gyvatvorė]]s, skiriančios žvyruotus pasivaikščiojimo takus. Manoma, jog mažas gyvatvorių nišas puošdavo skulptūros, urnos ar lauko [[suolas|suoliukai]]. Parkas nuo namo vesdavo link krantinės, o mažuose [[daržas|darželiuose]], virtuvės reikmėms, augindavo vaisius ir daržoves. Vienas iš tinkamiausių tokio tipo parko pavyzdžių – FishbourneFišburno Romanromėnų rūmų Palaceparkas, šiuo metu dalinai rekonstruotas.
ViduramžiuoseViduramžiais susiformavo pilių [[sodas|sodai]]. Šių sodų pagrindinės vyraujančios ypatybės buvo iš žemių supiltos paaukštintos vietos, apželdintos veja, skirtos pasisėdėjimams su savotiškai natūraliais suoleliais ar net aukštais pylimais, kauburiais, kalvomis nuo kurių matydavosi vaizdas, esantis už pilies sienų. Vėlyvaisiais viduramžiais pilyse, skirtuose apsaugoti dvaro rūmus, parkas buvo paprasčiausias žalias plotas, apsuptas gyvatvorių ir tvorelių.
Kitas parkų vystymosi etapas atėjo po reformacijos. Dauguma žemvaldžių aptverdavo bendrą žemę, kad įkurti elnių ar galvijų ganyklas[[ganykla]]s. Toks natūralios gamtos aptvėrimas davė pradžią kurti parkus, apsuptus sienų, tvorų ar gyvatvorių prie namų. [[Tiudorų dinastija]] (1485-1603 1485–1603 m.) pasekė Italijos pavyzdžiu formuojant parkus, kurie tapo savotiškai atskirti nuo pastato, įsivyravo viduramžiais prarasta linijų ir proporcijų harmonija. Svarbiausias Tiudorų indėlis – tai „mazginis“ (''knot garden'') ar ornamentinis parkas, kuriame naudojami stilizuoti, geometriniai mazgo pavidalai. Ornamentai buvo suformuoti iš smulkių gyvatvorių, dažniausiai buksmedžių, skirta žiūrėjimui nuo aukštesnių pasivaikščiojimo takų. Itališkųjų parkų pavyzdžiai: [[''Haddon Hall]]'' ([[Derbišyras|Derbišyre]]), [[''Montacute House]]'' ([[Somersetas|Somersete]]).
[[XVIII amžiusa.|XVIII amžius]] – grįžimas prie [[renesansas|renesanso]] natūralaus grožio. Vienas iš pirmųjų šio stiliaus iniciatorių buvo meno mecenatas lordas BurlingtonasBarlingtonas. Kruopščiai suplanuota parko perspektyva su skulptūromis, klasikiniais ornamentais akcentuotos erdvės. Takų linijos ne tiesios, o vingiuotos, gėlynus pakeitė veja. Medžiai susodinti grupelėmis, o ne tiesiomis linijomis ir stačiakampius tvenkinius pakeitė natūralių formų ežerėliai. Parkas ne atskiriamas nuo pastato, o su juo susilieja. Šiuo laikotarpiu ypač išpopuliarėjo viešieji parkai.
XIX amžiuje labiau buvo susikoncentruota į [[gėlių darželis|gėlynus]], egzotines spalvas ir sudėtingą dizainą. Gausu viešųjų peizažinių parkų, jie buvo mėgiami žmonių, vienas tokių – People'sHalifakso Park„Liaudies in Halifaxparkas“. Vėliau buvo varijuojama tarp simetriškojo ir „laukinio“ parko stiliaus. Tokio stiliaus šalininkas buvo įtakingas rašytojas [[William Robinson|Viljamas Robinsonas]].
XX amžiuje ypač išpopuliarėjo daugiamečių žolių bordiūras ir parko planavimą paremtą spalvine schema. Įtakingiausio to laikmečio sodininkė laikoma [[Gertrude Jekyll |Gertrūda Džeikil]], kuri sukūrė savotišką „Cottage garden“ tradiciją. Svarbiausias sodas, parkas, o tik po to pastatas. ▼
▲XX amžiuje ypač išpopuliarėjo daugiamečių žolių bordiūras ir parko planavimą paremtą spalvine schema. Įtakingiausio to laikmečio sodininkė laikoma [[Gertrude Jekyll]], kuri sukūrė savotišką „Cottage garden“ tradiciją. Svarbiausias sodas, parkas, o tik po to pastatas.
== Parkų klasifikacija ==
=== Istoriniai parkai ir sodai ===
Istoriniai parkai ir sodai yra svarbūs tautos istorinės aplinkos ir kultūros paveldo elementai, atspindintys autentiškumą, stilistinių ir meninių bruožų sankaupą, būdingą atskiriems meno raidos laikotarpiams.
Renesanso stiliaus istorinių sodų kompozicijoje atsispindėjo Renesansui būdinga žmogaus viršenybės gamtoje idėja. Sodo planas buvo geometrinis, simetriškas ar asimetrinis, turėjo dažniausiai vieną kompozicinę ašį, kuri rėmėsi į kompozicijos dominantę. Lygiagrečiai su pagrindiniu taku ir statmenai jam eidavo antraeiliai takai, kurie sudalydavo teritoriją dažniausiai į kvadratus ar stačiakampius. Šie kvadratai buvo puošiami karpytų medžių ir krūmų kompozicijomis. Puikiu renesanso stiliaus sodu garsėjo Lante vila.
Barokinio stiliaus istorinių sodų tikslas – pamėgdžioti gamtos sudėtingumą. Šie parkai buvo geometrinio suplanavimo, pabrėžtos ašinės kompozicijos, kurios branduolį sudarė rūmai ir priešais įrengta reprezentacinė aikštė su puošniais parteriais. Už rūmų vidinėje pusėje buvo įrengiama imtymiojiintymioji parko dalis, sudalinta į geometrinės formos sektorius, apsuptus reguliariai karpomų medžių gyvasienėmis ir krūmų gyvatvorėmis, kurių viduje kartais buvo išdėstyti žalieji kabinetai, labirintai.
Klasicizmo stiliaus istorinių sodų siekis buvo prieš rūmus sukurti reprezentacinį geometrinių formų parterį, o už rūmų atkurti ir atverti natūralaus kraštovaizdžio grožį ir formas. Parkų erdvėse buvo kuriamas šviesos ir šešėlių žaismas, naudojami antiką menantys, mažosios architektūros objektai ir skulptūros, jų vieta pagrįsta racionalumu ir kompoziciniu užbaigtumu. Prie kraštovaizdinių klasicizmo parkų galima priskirti [[Pakruojo dvaras|Pakruojo]], [[Joniškėlio dvaras|Joniškėlio]], [[Oginskiai|Oginskių]] parkus.
Romantizmo stiliaus istoriniuose soduose buvo siekiama perteikti natūralaus kraštovaizdžio grožį, išgauti tapybiškiausią gamtos kompoziciją, papuoštą ne tik antikinę, bet ir viduramžių architektūrą ir skulptūrą menančiais elementais (portikais, kolonomis, pilių bokštų ir pan.).
XIX a. antrojoje pusėje parkai pradėti kurti vadinamo eklektikos stiliumi. Juose buvo tęsiamos romantizmo parkų stiliaus tradicijos, siekiama imituoti praeities ar net suplakti kelių praeities epochų sodų ir parkų meno stilių bruožus. Šio stiliaus parkus Lietuvoje sukūrė prancūzų kraštovaizdžio architektas [[Édouard François André]] [[Palangos dvaras|Palangoje]], [[Užutrakio dvaras|Užutrakyje]], [[Trakų Vokės dvaras|Trakų Vokėje]] ir Lentvaryje. XIX a. pabaigoje įsivyrauja modernizmo stiliaus istoriniai parkai, kurio svarbiausias principas – kurti naują stilių, atsiriboti nuo istorinių formų bei schemų. ▼
▲XIX a. antrojoje pusėje parkai pradėti kurti vadinamo eklektikos stiliumi. Juose buvo tęsiamos romantizmo parkų stiliaus tradicijos, siekiama imituoti praeities ar net suplakti kelių praeities epochų sodų ir parkų meno stilių bruožus. Šio stiliaus parkus Lietuvoje sukūrė prancūzų kraštovaizdžio architektas [[Édouard François André]] [[Palangos dvaras|Palangoje]], [[Užutrakio dvaras|Užutrakyje]], [[Trakų Vokės dvaras|Trakų Vokėje]] ir Lentvaryje. XIX a. pabaigoje įsivyrauja modernizmo stiliaus istoriniai parkai, kurio svarbiausias principas – kurti naują stilių, atsiriboti nuo istorinių formų bei schemų.
=== Nacionaliniai parkai ===
Nacionaliniai parkai – tai valstybės saugomos teritorijos su konkrečiam kraštui būdingu kraštovaizdžiu, gyvenvietėmis, kultūros vertybėmis. Tai teritorijos, skirtos nacionalinės svarbos gamtiniam ir kultūriniam kraštovaizdžiui saugoti ir tvarkyti.
Pirmasis nacionalinis parkas buvo įkurtas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Šiaurės Amerikoje, nes čia per kelis šimtus metų nuo pirmųjų europiečių pasirodymo milžiniški miškų plotai buvo iškirsti, išdeginti, o stepės ir pusdykumės išartos. Beatodairiškas gamtos alinimas ir niokojimas padarė didžiulę žalą Šiaurės Amerikos gamtai. Susiklosčiusi padėtis paskatino amerikiečius susirūpinti gamtosauga: priimti įstatymus, draudžiančius arba ribojančius žmonių ūkinę veiklą gražiausiuose gamtos kampeliuose. Iš pradžių priimta įstatymų draudžiančių kai kuriose teritorijose apsigyventi, dirbti arba parduoti žemę. Ilgai rūpintasi išsaugoti tik miškus. Vėliau imta saugoti retas bei nykstančias gyvūnų rūšis, įspūdingus ugnikalnių, ežerų, upių kraštovaizdžius. Pirmas nacionalinis parkas vadinosi [[Jeloustono Nacionalinisnacionalinis Parkasparkas]] , kuris yra daugiausiai Vajominge.
Nacionaliniuose parkuose taip pat skatinamas ir pažintinis turizmas, siekiama lankytojus susipažindinti su gamtos bei kultūros vertybėmis. Žmonių veiklos tokiuose parkuose yra ribojamos, kruopščiai derinamos su gamtos apsauga. Lietuvoje iš viso yra penki nacionaliniai parkai.
==== Aukštaitijos nacionalinis parkas ====
Aukštaitijos nacionalinis parkas - tai seniausias nacionalinis parkas Lietuvoje, įkurtas 1974 metais siekiant išsaugoti unikalią trijų kraštovaizdžio sričių sandūroje esančią Žeimenos aukštupio ekosistemą, jos gamtos ir kultūros vertybes. Šis parkas išskirtinis savo unikaliais etnografiniais kaimais, kalvomis, piliakalniais. Lankytojų dėmesio sulaukia unikalus [[Ginučių ąžuolynas]] ir kadagynas prie [[Baluošas|Baluošo]] ežero, Salų, Varniškių kaimuose augantys ąžuolai, Žeimenio pušys, Obelų rago kadagių grupė ir nemažai kitų parko teritorijoje augančių įspūdingų ir unikalių medžių.
==== Žemaitijos nacionalinis parkas ====
Žemaitijos nacionalinis parkas - tai nacionalinis parkas šiaurės vakarų Lietuvoje, įsteigtas 1991 metais, siekiant išsaugoti, tvarkyti ir naudoti vertingiausias gamtiniu ir kultūriniu požiūriu Žemaitijos teritorijas. Šis nacionalinis parkas išskirtinis tuo, jog parke auga tankūs, ūksmingi eglynai, natūralūs seni spygliuočiai ir mišrūs miškai. Piliakalnių, alkakalnių, šventviečių gausa mena senąją kultūrą. Pakelėse, laukuose išsidėsčiusios koplytėlės, koplytstulpiai atskleidžia vietos gyventojų gyvenseną, tradicijas.
==== Dzūkijos nacionalinis parkas ====
Dzūkijos nacionalinis parkas - tai Lietuvos valstybinis parkas, įkurtas 1991 m. gamtiniu ir kultūriniu požiūriu turtingiausioms [[Dainava|Dainavos]] krašto teritorijoms saugoti, tvarkyti bei naudoti. Tai labai miškingos vietovės (miškai užima 91 proc. visos parko teritorijos). Gausu iškilusių žemyninių kopų, įspūdingos giliaslėnių upelių ir upių pakrantės. Unikalūs girinių ir panemunių dzūkų etnokultūriniai kaimai, iš kurių 4 (Dubininkas, Lynežeris, Musteika ir Zervynos) yra paskelbti architektūros paminklais. Parko teritorijoje saugoma 40 vertingų dailės ir 10 architektūros paminklų. Daugiausia dailės paminklų yra Liškiavos, Marcinkonių, Merkinės bažnyčiose ir jų šventoriuose. Dzūkijos nacionaliniame parke yra išplėtotas vandens turizmas, ypač daug mėgėjų paplaukioti baidarėmis.
==== Kuršių nerijos nacionalinis parkas====
Kuršių nerijos nacionalinis parkas - tai nacionalinis parkas Lietuvos vakaruose, Kuršių nerijoje. Parko teritorijoje saugomas unikalus gamtos darinys – siaura, ilga (98 km ilgio), įvairi didžiųjų kopų grandinė, smėlio juosta, besitęsianti beveik per visą Kuršių neriją tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių, savitas šio krašto etnokultūrinis paveldas. Tai labiausiai lankoma saugoma teritorija Lietuvoje. Ji 2000 m. įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Parkas priklauso ir Europos saugomų teritorijų tinklui „Natura 2000“. Jame siekiama išsaugoti unikalų kraštovaizdį, etnokultūrinį palikimą, būdingas ir retas augalų bei gyvūnų rūšis, kurios reikšmingos visos Europos biologinei įvairovei.
==== Trakų istorinis nacionalinis parkas ====
Trakų istorinis nacionalinis parkas - tai parkas pietryčių Lietuvoje, į vakarus nuo Vilniaus, greta Trakų . Įkurtas 1991 metais, siekiant išsaugoti Lietuvos istorinį valstybingumo centrą Trakuose su jo autentiška gamtine aplinka. Parkas garsėjo trimis pilimis – [[Senieji Trakai|Senųjų Trakų]], Pusiasalio (išlikę tik griuvėsiai Trakų miesto centre) ir Salos pilis. Dar vienas iš lankomiausių objektų – Užutrakio dvaras ir parkas (XIX a. pabaiga). Šis parkas pirmiausia asocijuojasi su nepaprasto grožio gamta, kurią juosia iškilaus XIX a. pab. – XX a. pr. prancūzų peizažisto [[Édouard François André]] suprojektuotas peizažinis parkas.
=== Regioniniai parkai ===
Regioniniai parkai - tai saugomos teritorijos, steigiamos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriu regioninės svarbos kraštovaizdžio kompleksams ir ekosistemoms saugoti, jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reguliuoti. Lietuvoje yra 30 regioninių parkų, kurie užima daugiau kaip pusę visų saugomų teritorijų ploto.
Apskritai bendra pasaulinė kraštotvarkinė regioninių parkų įvairovė gana didelė ir apima šias jų rūšis bei porūšius:
* standartiniai regioniniai parkai - tai natūralios gamtos konservacinis (rezervatinis), mažai sukultūrintas konservacinis (draustinis) ir mažai sukultūrintas konservacinis – rekreacinis (polifunkcinis) parkas.
* istoriniai regioniniai parkai - mažai urbanizuotas konservacinis – rekreacinis ir urbanizuotas konservacinis – rekreacinis parkas.
* rekreaciniai regioniniai parkai - tai mažai ar vidutiniškai sukultūrintas rekreacinis-konservacinis ar mažai urbanizuotas rekreacinis-konservacinis parkas.
=== Miestų parkai ===
Miesto parkai – tai ne tik svarbiausi architektūriniai, urbanistiniai, semantiniai miestų struktūros elementai, bet ir vietos, kuriose vyksta reikšmingiausi miesto gyvenimo įvykiai – šventiniai renginiai, minėjimai, kiti visuomenės susibūrimai, taip pat jos naudojamos trumpalaikiam gyventojų poilsiui, bendravimui, susitikimams ir pan. Miestų parkų suplanavimas, funkcinis zonavimas, atskirų objektų ir zonų išdėstymas parkuose visų pirma priklauso nuo pagrindinių funkcijų. Miesto parkų įranga – tai dangos, meniniai elementai, skulptūros, fontanai, suolai, stendai ir kiti, kurie tam tikru mastu atspindi miesto parkų funkcijas (reprezentacinę, rekreacinę, visuomeninę ir pan.). Parkų želdinius dažnai sudaro vejos, gėlynai, medžiai, krūmai, gyvatvorės, vijokliai.
== Šaltiniai ==
1.* Trumpa parkų Didžiojoje Britanijoje istorija. 2012. <Prieiga per internetą: http://www.lietuviai.co.uk/uk-laisvalaikis/trumpa-parku-didziojoje-britanijoje-istorija [Žiūrėta 24 11 2018]> 2.* Balkevičius J. 2010. ''Sodų meno stilių raida ''. Vilnius: VDA leidykla. ▼
3.* Kavaliauskas P. 1976b. Kraštovaizdžio apsaugos juridinių teritorijos vienetų sistematizavimas rajoninio planavimo aspektu. Lietuvos TSR architektūros klausimai. ''Geografijos metraštis '', 5(1): 37–52. ▼▲2. Balkevičius J. 2010. Sodų meno stilių raida. Vilnius: VDA leidykla.
4.* Kavaliauskas P. 1992. ''Metodologiniai kraštotvarkos pagrindai ''. Vilnius: Academia. ▼
5.* Peciukevičiutė M. 2009. Dzūkijos nacionalinio parko tvarkymas ir turizmo bei rekreacijos plėtra. <Prieiga per internetą: http://talpykla.elaba.lt/elaba-fedora/objects/elaba:1747201/datastreams/MAIN/content [Žiūrėta 23 11 2018]>. ▼▲3. Kavaliauskas P. 1976b. Kraštovaizdžio apsaugos juridinių teritorijos vienetų sistematizavimas rajoninio planavimo aspektu. Lietuvos TSR architektūros klausimai. Geografijos metraštis 5(1): 37–52.
6.* Kirstukas M. 2004. ''Lietuvos gamta ''. Kaunas: leidykla Lututė. ▼
7.* Dringelis L. 2011. Miestų aikštės: jų pertvarkymo patyrimas ir rezultatai. Prieiga per internetą: <http://web.b.ebscohost.com/ehost/pdfviewer/pdfviewer?vid=2&sid=f1d96487-fbad-412b-8a9c-aeda63601324%40pdc-v-sessmgr01 [Žiūrėta 28 11 2018]>. ▼▲4. Kavaliauskas P. 1992. Metodologiniai kraštotvarkos pagrindai. Vilnius: Academia.
8.* Jakovlevas –MateckisJakovlevas–Mateckis K. 2011. Lietuvos istorinių parkų raidos analizė ir kai kurie jų atkūrimo problemos aspektai. Prieiga per internetą https://www.researchgate.net/publication/271818477_Lietuvos_Istoriniu_Parku_Raidos_Analize_Ir_Kai_Kurie_Ju_Atkurimo_Problemos_Aspektai [Žiūrėta 23 11 2018]. ▼
▲5. Peciukevičiutė M. 2009. Dzūkijos nacionalinio parko tvarkymas ir turizmo bei rekreacijos plėtra. <Prieiga per internetą: http://talpykla.elaba.lt/elaba-fedora/objects/elaba:1747201/datastreams/MAIN/content [Žiūrėta 23 11 2018]>.
▲6. Kirstukas M. 2004. Lietuvos gamta. Kaunas: leidykla Lututė.
▲7. Dringelis L. 2011. Miestų aikštės: jų pertvarkymo patyrimas ir rezultatai. Prieiga per internetą: <http://web.b.ebscohost.com/ehost/pdfviewer/pdfviewer?vid=2&sid=f1d96487-fbad-412b-8a9c-aeda63601324%40pdc-v-sessmgr01 [Žiūrėta 28 11 2018]>.
▲8. Jakovlevas –Mateckis K. 2011. Lietuvos istorinių parkų raidos analizė ir kai kurie jų atkūrimo problemos aspektai. Prieiga per internetą https://www.researchgate.net/publication/271818477_Lietuvos_Istoriniu_Parku_Raidos_Analize_Ir_Kai_Kurie_Ju_Atkurimo_Problemos_Aspektai [Žiūrėta 23 11 2018].
9. Aukštaitijos nacionalinis parkas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 171 psl.
== Nuorodos ==
http://zemaitijosnp.lt/
[[Kategorija:Parkai| ]]
http://www.seniejitrakai.lt/
[[Kategorija: Architektūra, Parkas]]
| 