Germanų prokalbė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Balsis ''ē₂'' kaip [[fonema]] yra abejotinas ir žinomas tik nedidelėje žodžių grupėje; jis nustatomas [[Lyginamoji kalbotyra|lyginamuoju metodu]], nes visuose įmanomuose įrodyti pavyzdžiuose iš [[Indoeuropiečių prokalbė|ide.]] paveltaspaveldėtas *''ē'' (germ. prok. *''ē₁'') gotų kalboje atspindėtas kaip ''ē'', o kitose germanų kalbose – kaip *''ā'';<ref>Tačiau žr. {{harvnb|Cercignani|1972}}</ref> visos germanų kalbos patvirtina kai kuriuos ''ē'' atvejus (pvz., got./sen. ang./sen. norv. ''hēr'' 'čia' ← vėlyvosios germ. prok. *''hē₂r''). Gotų kalboje nedaromas joks rašybos ir turbūt [[Fonetika|fonetinis]] ''ē₁'' ir ''ē₂'' skirtumas, tačiau dviejų germanų prokalbės ilgųjų ''e'' tipo balsių buvimą remia dvi ''e'' tipo [[Runos|senosios Futharko runos]], vadinamos „ėvaz“ ir „eivaz“.

* tam tikro laikotarpio [[Skolinys|skoliniai]] iš lotynų kalbos su ''ē'' arba ''e'' šaknyje (senesni skoliniai taiprodo patir rodo ''ī'').

Dėl kirčio atitraukimo į žodžio pradžią, nekirčiuotų skiemenų balsiai, pradedant vėlyvąja germanų prokalbe ir baigiant įvairių dialektų istorija, ilgainiui buvo [[Redukcija (kalbotyra)|redukuoti]]. Jau germanų prokalbėje buvo išnykę žodžio galo {{IPA|/e/}} ir {{IPA|/ɑ/}}, o nekirčiuotuose skiemenyse {{IPA|/e/}} sutapo su {{IPA|/i/}}. Iki pradedant skilti į dialektus, trečiajame skiemenyje dažniausiai ėmė iškritinėti balsiai, pavyzdžiui, kai kuriose esamojo laiko galūnėse galinis ''-i'', taip pat – balsiai daugiskaitos [[naudininkas|naudininko]] ir [[Įnagininkas|įnagininko]] galūnėse ''-maz'' ir ''-miz'' bei esamojo laiko veiksmažodžių pirmojo daugiskaitos asmens galūnėje.

Senosios anglų kalbos netiesioginiai pavyzdžiai rodo, kad žodžio galo ''-ą'' šios kalbos istorijoje buvo išsaugotas. Tai matyti iš bendraties priesagos ''-an'' (< *''aną'') ir būtojo laiko stipriojo dalyvio galūnės ''-en'' (< *''-anaz''). Kadangi ankstyvojoje senojoje anglų kalboje balsis /a/ sunosintuose balsiuose arba prieš užpakalinius balsius į /æ/ nesupriešakėja, susidarė balsių kaita, nes užpakalinio balsio ą bendraties priesagoje sunosinimas neleido supriešakėti prieš jį einančiam balsiui: *-aną > *-an, tačiau *-anaz > *-ænæ > *-en. TodelTodėl anglų-fryzų kalboje ā [ɑː], jei tik po jo neidavo /n, m/ arba jeigu jis nebūdavo sunosintas, buvo supriešakėjęs į ǣ [æː]. Šis reiškinys, žinomas kaip anglų-fryzų paryškinimas, arba pirmasis supriešakėjimas, turėjo įvykti labai ankstyvame anglų-fryzų kalbų istorijos etape – iki netenkant žodžio galo ''-ą''.

Dažnai teigiama, kad [[germanų kalbos]]e labai supaprastinta kaitybos sistema, palyginti su [[Graikų kalba|graikų]] ir [[Lotynų kalba|lotynų]] kalbomis ar [[Sanskritas|sanskritu]]. Nors tam tikru mastu tai – tiesa, tikriausiai taip yra dėl vėlyvo germanų kalbų paliudijimo, o ne dėl kokio nors germanų kalboms būdingo „paprastumo“. Pavyzdžiui, 500 metų skiria [[360]]-ųjų [[Gotų kalba|gotų]] [[Evangelija|Evangelijos]] ištraukas ir [[830]]-ųjų senosios [[Vokiečių aukštaičių tarmė|vokiečių aukštaičių]] Tacianą, bet senoji vokiečių aukštaičių kalba, nors iš [[Vakarų germanų kalbos|vakarų germanų kalbų]] yra archajiškiausia, nebeturi daugybės gotų kalboje matomų senovinių ypatybių, tarp jų [[Dviskaita|dviskaitos]] ir veiksmažodžių neveikiamosios rūšies žymenų, VII klasės būtojo l. stipriųjų veiksmažodžių [[Reduplikacija|reduplikacijos]], [[Šauksmininkas|šauksmininko]] ir antroje vietoje einančių [[Klitikai|klitikų]] ([[Vakernagelio dėsnis]]). Gali būti, jog dar daug archajiškų ypatybių buvo prarasta maždaug nuo dviejų šimtų metų pr. m. e. germanų prokalbės laikotarpiulaikotarpio iki paliudytos gotų kalbos. Be to, [[IV a.]] liaudies lotynų kalba ir vidurinės indų kalbos, – gyvavo tuo pat metu, kaip gotų kalba, – buvo žymiai paprastesnės negu klasikinė lotynų kalba ir sanskritas, tad, labai tikėtina, nebuvo senoviškesnės už gotų kalbą. Pasakytina, kad kai kurie graikų ir lotynų kalbų bei sanskrito kaitybos sistemos elementai buvo naujoviški, [[indoeuropiečių prokalbė]]je dar nesutinkami.

Germanų prokalbėje buvo šeši [[Linksnis|linksniai]], trys [[Gramatinė giminė|giminės]], trys [[Gramatinis skaičius|skaičiai]], trys [[Nuosaka|nuosakos]] (tiesioginė, [[subjunktyvas]] (ide. [[optatyvas]]), liepiamoji) ir dvi rūšys (veikiamoji ir neveikiamoji (ide. vidurinė)). Tokia sistema labai panaši į apie 200 metus turėtasturėtąsias lotynų, graikų ir vidurio indų kalbose.

Į aukščiau aprašytą reiškinį panašus -j- ir -i-,, taip pat – -ij- ir -ī- kaitaliojimasis. Tokia kaita atsirado netekus -j- prieš -i-, ir ji susidarydavo visada, kai [[Galūnė (kalbotyra)|galūnė]] būdavo jungiama prie veiksmažodžio arba daiktavardžio, turinčio priesagą -(i)j- (ši buvo dažna). Panaši, bet žymiai retesnė kaita vyko tarp -aV- ir -aiC-, kai -j- išnyko padėtyje tarp dviejų balsių; ši padėtis pasitaikydavo [[Subjunktyvas|subjunktyvo]] esamajame laike: *-aų < *-ajų I asmenyje, *-ai- – kituose asmenyse. Toks dviejų atvejų derinys sudarė prielaidas III klasės silpnųjų veiksmažodžių -ā- ir -ai- kaitai, kur -ā- < -aja- < -əja-, o -ai- < -əi- < -əji-.

IPirmoji mutacija buvo svarbus balsių pokyčių šaltinis, ji ir toliau veikė atskirų dukterinių kalbų istorijoje (nors gotų kalboje jos arba nėra, arba ji negalioja). Germanų prokalbėje pokyčių patyrė tik balsis -e-, kurį paaukštino tolesnio skiemens -i- arba -j-. Pavyzdžių yra daug: