Dante: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Papildyta apie Dantės išsilavinimą |
Papildyta Dantės politine veikla |
||
Eilutė 34:
'''Dantė Aligjeris''' ([[Italų kalba|it.]] ''Durante degli Alighieri,'' ''Dante Alighieri'', [[1265]] m. [[liepos 1]] d. Florencija, Italija – [[1321]] m. [[rugsėjo 13]] ar [[rugsėjo 14|14]] d. Ravena, Italija) – italų poetas, prozininkas, moralės filosofas ir politinis mąstytojas.{{šaltinis|{{VLE|IV|471-472||Dainius Būrė. Dante, Dante Alighieri (Dántė Aligjeris)}}}}
Geriausiai žinomas yra jo kūrinys „[[Dieviškoji komedija]]“. Ši poema laikoma
== Biografija ==
Eilutė 41:
Dantė Dieviškojoje komedijoje (Rojuje) mini savo proprosenelį Cacciaguidą, kuris, pasak Dantės, dalyvavo [[Antrasis kryžiaus žygis|antrajame kryžiaus žygyje]]. Dantė nurodo, kad Cacciaguida buvo įšventintas į [[Riteris|riterius]] ir žuvo Šventojoje žemėje. Dantės motina mirė, kai jam buvo ne daugiau kaip 14 metų, jos vardas buvo Bella. Dantės tėvas Alaghiero di Bellincione mirė ne vėliau kaip 1283 m., palikęs šeimai turtą, kuris, nors ir nebuvo labai didelis, bet užtikrino vaikams gana patogų gyvenimą.<ref>Ricardo J. Quinones. [https://www.britannica.com/biography/Dante-Alighieri/Early-life-and-the-Vita-nuova''Dante.''] [https://www.britannica.com/''Encyclopædia Britannica''] – Encyclopædia Britannica, inc., 2018 m. rugsėjo 21 d. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 18 d.]</ref>
XIII amžiaus viduryje Italijoje varžėsi du judėjimai – [[gvelfai]] (popiežiaus šalininkai) ir [[gibelinai]] (imperatoriaus šalininkai).<ref>Ricardo J. Quinones. [https://www.britannica.com/biography/Dante-Alighieri/Early-life-and-the-Vita-nuova''Dante.''] [https://www.britannica.com/''Encyclopædia Britannica''] – Encyclopædia Britannica, inc., 2018 m. rugsėjo 21 d. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 25 d.]</ref> 1266 m. gvelfai nugalėjo gibelinus ir išvarė juos iš Florencijos visiems laikams. Gvelfai XIII amžiaus pabaigoje skilo į dvi partijas: „juoduosius“, kuriems vadovavo Corso Donati, ir „baltuosius“, kurių lyderis buvo Vieri dei Cerchi. Baltieji gvelfai įgijo valdžią Florencijoje. <ref>Ricardo J. Quinones. [https://www.britannica.com/biography/Dante-Alighieri/Dantes-intellectual-development-and-public-career''Dante.''] [https://www.britannica.com/''Encyclopædia Britannica''] – Encyclopædia Britannica, inc., 2018 m. rugsėjo 21 d. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 25 d.]</ref> Baltuosius palaikė Dantė, kuris apie 1297 m. ir pats įsitraukė į politinį Florencijos gyvenimą. 1300 m. jis dalyvavo sudarant sąjungą tarp Florencijos ir San Džiminjano miesto, tais pačiais metais buvo išrinktas vienu iš šešių Florencijos priorų. Popiežius Bonifacas siekė įgyti valdžią Toskanoje. <ref>Nick Havely. ''Dante'' – Blackwell Publishing Ltd, 2007. 20 p. ISBN 978-0-631-22852-3</ref> Juodieji gvelfai išreiškė paramą Popiežiui, susivienijo su juo, pasitelkė prancūzų karaliaus brolio Šarlio Valua kariuomenę ir užėmė Florenciją.
Tais laikais [[Italija|Italijoje]] vyko politinės kovos dėl krašto susivienijimo. Varžėsi dvi partijos – [[Gvelfai]] ir [[Gibelinai]]. Rašytojas, būdamas veiklus, kaipmat įsitraukė į politinį gyvenimą ir tapo Gvelfų šalininku. XIII a. pabaigoje Gvelfai paėmė valdžią į savo rankas, bet, dėl kilusių nesutarimų, skilo į baltuosius ir juoduosius. Tuo metu, kai Dantė buvo išvykęs į diplomatinę misiją Romoje pas Popiežių [[Bonifacas VIII|Bonifacą VIII]], juodieji gvelfai užgrobė valdžią. Dantei, kaip aukštas pareigas užimančiam baltųjų gvelfų šalininkui, už tariamus nusikaltimus 1302 m. buvo paskirtas dvejų metų ištrėmimas iš Florencijos ir didžiulė bauda. Kadangi Dantė nesumokėjo baudos bei taip ir nepasirodė Florencijoje, jam anksčiau paskirta bausmė buvo pakeista į mirties bausmę sudeginant.<ref>Barry Jones. [http://press-files.anu.edu.au/downloads/press/p255221/pdf/book.pdf?referer=173''Dictionary of World Biography'']. Fifth edition – ANU Press, 2018. 219 p. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 24 d.]</ref> Gyvendamas tremtyje, poetas ilgėjosi savo gimtojo miesto ir norėjo parvykti atgal. [[1316]] m. atsiranda tokia galimybė, bet sąlygos buvo labai žeminančios, o jis, būdamas išdidus ir principingas, pasirinko tremtinio dalią. Tad Dantė gyveno [[Luka (Italija)|Lukoje]], [[Verona|Veronoje]], o nuo 1318 m. - [[Ravena|Ravenoje]].<ref>Barry Jones. [http://press-files.anu.edu.au/downloads/press/p255221/pdf/book.pdf?referer=173''Dictionary of World Biography'']. Fifth edition – ANU Press, 2018. 219 p. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 24 d.]</ref>▼
▲
[[1277]] m. kai Dantei buvo dvylika metų, jis buvo prižadėtas Gemmai, Messer Manetto Donati dukteriai. Tais laikais vedybų sutartys buvo gan dažnos. Ši svarbi ceremonija netgi reikalaudavo formalių aktų, patvirtintų notaro. Dantė su Gemma susilaukė keleto sūnų. Kaip dažnai nutinka su žymiais žmonėmis, daug vaikų galėjo būti Dantės palikuonys. Tačiau, manoma, kad Jacopo, Pietro ir Antonia tikrai buvo Dantės vaikai. Antonia tapo vienuole ir buvo pavadinta seserimi Beatriče. Kitas vyras, Giovanni, spėjama buvo Dantės sūnus ir buvo kartu su juo tremtyje, bet dar abejojama šiuo spėjimu.
| |||