Faustas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Penktajame veiksme jis imasi inžinerinio projekto – pylimu atitvėręs jūros plotą, paverčia jį sausuma. Per tą akciją Faustas beatodairiškai sudegina senukų [[Filemonas|Filemono]] ir [[Baukidė]]s pirkelę, nes ji trukdo arti dirvonus; žūsta ir jos šeimininkai. Pasikinkęs techniką, Faustas jau gali daryti stebuklus ir be magijos; taip jis pamažu vaduojasi nuo Mefistofelio. Tačiau dabar Faustas regi ateinant pasitenkinimo būseną, o Mefistofeliui pasirodo, kad jau pildosi paties Fausto suformuluotoji sutarties išlyga, – mat Faustas pamato, kaip galima organizuoti laisvą darbininkų bendrovę(„''koks malonus manom ausim čekšėjimas kastuvų!''“), ir taria: „''Svajodamas apie aukščiausią laimę/ Aš jau dabar džiaugiuosi ja savaime''“. Sulig tais žodžiais jis susmunka negyvas. [[Mefistofelis]] taikosi pagriebti jo sielą, bet čia nusileidžia rožes barstydamas dangiškosios kariuomenės būrys, Mefistofelis gašliai įsispoksojo į luošą [[angelas|angelą]], o tuo tarpu dangaus pasiuntiniai nusineša Fausto sielą. Ir vėl „vargšas velnias“ lieka apmautas. [[Angelų giesmė]] paaiškina, kodėl jie gelbėjo Faustą: ''„Kas gėrio siekė ir nerimo, / Tas išganytas bus“''. Pabaigoje Grathen laukia jo, kaip [[Beatričė]] laukė [[Dantė]]s, ir prabyla panašiai kaip ir pirmojoje dalyje:“''Man širdį slegia / sunki našta, / ramybė mano / prarasta. / Aš pražiūrėjau / dėl jo akis, / kelius išvaikščiojau – / kurgi jis?“'' O [[mistika|mistinis]] [[choras]] apibendrina mums veikalą paaiškinimu:“''Viską, ką laikas išdildo,- / simbolis vien; / visa, ko laukta kasdien, / čia išsipildo. / Gėrio pasiekto pilnumas / tildo geismus. / Amžinas moteriškumas / aukština mus“.''