11:45, 28 gegužės 2016 versija taisyti Hugo.arg (aptarimas \| indėlis) Sąsajos administratoriai 244 083 keitimai S panaikinta Kategorija:Religija; įtraukta Kategorija:Teologija naudojant HotCat ← Prieš tai darytas keitimas		22:59, 19 lapkričio 2018 versija taisyti anuliuoti 2003:c0:bf11:ef00:4424:fcb7:7e93:92a2 (aptarimas) Pakeista istorija apie Valdensus Žyma: Vizualus redagavimas Kitas pakeitimas →
Eilutė 1: '''Erezija''' ({{grc\|hairesis}} 'atskala') – [[Religija\|religijos]] srovė, prieštaraujanti ~~oficialiajai~~Romos bažnyčiai. Nors katalikybė taip pat vadinama viena iš religijos srovių. Tik pati neigianti, savo pagrindinio vadovėlio" Šventasis raštas", daugelį teiginių. Todėl Romos bažnyčia, leido sau ši vadovęlį keisti, kaip jai patogu, pavadindama eretikais, tuos , kurie jai prieštaravo. Taip pat erezija kartais vadinama nuomonė [[Filosofija\|filosofijos]], [[Politika\|politikos]] ar [[Mokslas\|mokslo]] klausimais, radikaliai prieštaraujanti visuotinai priimtam ~~požiūriui~~požiūriu, tačiau ne visada teisingam. Eretikais vadinamos grupės, nepritaria šiems dalykams: == Istorija ==▼ [[Vaizdas:Jan hus 1.jpg\|thumb\|[[Janas Husas]]]]▼ Ankstyvaisiais [[viduramžiai]]s krikščionybėje reiškėsi įvairios kryptys, skirtingai buvo suprantamos atskiros tikėjimo idėjos. Atsirado [[Žmogus\|žmonių]], kurie priešindavosi tikinčiųjų bendruomenės vadovybei, kritikuodavo [[Popiežius\|popiežių]], vyskupus, kunigus ir kitaip aiškino tikėjimo požiūrius. * Popiežiaus neklystamumas Erezijos pradininku laikomas turtingas [[Audiniai\|audinių]] pirklys Pjeras Valdas, gyvenęs XII a. [[Lionas\|Lione]]. Jis ir jo bendraminčiai valdensai teigė gyveną pagal [[Kristus\|Kristaus]] pavyzdį. [[Bažnyčia\|Bažnyčios]] valdovus jie kaltino Kristaus dvasios išsižadėjimu, todėl buvo paskelbti eretikais ir pradėti persekioti. * Šventųjų garbinimas, kurie nėra paminėti Šv.rašte ir prieštarauja 2 įsakymui (Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.), vadinami stabais * Sumaterialėjimas ▲== Istorija == Eretikai aktyviai veikti pradėjo [[XII amžius\|XII]] - [[XIII amžius\|XIII a.]] Jų judėjimų centrai buvo [[Prancūzija\|Prancūzijoje]] ir [[Italija\|Italijoje]]. Daugelis eretikų - [[Katarai\|Albigiečių]] veikė [[Albi]] mieste, Rytų Prancūzijoje. Taip pat jų daug gyveno [[Tulūza\|Tulūzos]] grafo Raimundo VI valdose. Nužudžius popiežiaus pasiuntinį, popiežius [[Inocentas III]] albigiečius atskyrė nuo Bažnyčios. Prieš juos buvo paskelbtas [[kryžiaus žygis]], kuris truko 20 metų ([[1209]] - [[1229]] m.). Eretikai buvo žudomi, miestai griaunami. Kryžiaus žygio dalyviai nusiaubė didžiąją dalį Pietų Prancūzijos. Tuo pasinaudojo Prancūzijos karalius, prijungdamas [[Tulūzos grafystė\|Tulūzos grafystę]] prie savo [[Domenas\|domeno]]. ▲[[Vaizdas:Jan hus 1.jpg\|thumb\|[[Janas Husas]]]] Tamsa, kuri gaubė žemę per ilgą popiežijos viešpatavimo laikotarpį, negalėjo visiškai užgesinti tiesos šviesos. Kiekviename amžiuje buvo Dievo liudytojų, saugojančių tikėjimą Kristumi kaip Dievo ir žmogaus tarpininku. Jie laikė Bibliją vienintele gyvenimo taisykle ir šventė tikrąją sabatą. Pasaulis turi būti dėkingas tiems žmonėms, nors būsimos kartos niekada apie juos nesužinos. Jie buvo pasmerkti kaip eretikai, jų mokymą neigė, juos šmeižė, jų veikalus draudė arba iškraipė. Tačiau jie nepasidavė ir išlaikė nesuteptą tikėjimą kaip šventą palikimą būsimoms kartoms. DK 53.1 Dievo tautos istorija Romos viešpatavimo amžiais užrašyta danguje, tačiau jai mažai vietos skirta žmonių metraščiuose. Jos pėdsakus galima atrasti tik persekiotojų kaltinimuose. Tokia buvo Romos politika — ištrinti bet kokius doktrinų ar nutarimų nesutarimų pėdsakus. Ji stengėsi sunaikinti visa, kas jai atrodė eretiška — ir asmenis, ir veikalus. Užtekdavo suabejoti ar bent paklausti apie popiežijos dogmų autoritetą, ir tai galėjo kainuoti gyvybę tiek turtingam, tiek vargšui; kilmingajam ir prastuoliui. Roma stengėsi sunaikinti visus užrašus apie disidentų persekiojimus. Popiežiaus kanceliarija išleido įsakus naikinti tokias knygas, rankraščius ir dokumentus. Kol nebuvo išrastas knygų spausdinimas, tokių leidinių buvo mažai ir jie nebuvo tinkami ilgai išlaikyti, todėl Katalikų bažnyčia nesunkiai įgyvendino savo tikslą. DK 53.2 Eretikai buvo tikintys, tačiau kritiškas jų požiūris, reikalavimas atsisakyti turto, raginimas keisti tikėjimo tradicijas gimdė [[Katalikai\|katalikų]] vadovybės priekaištus. Jie buvo aktyviai persekiojami. Viena iš plačiai taikomų erezijos bausmių buvo pašalinimas iš tikinčiųjų bendruomenės. Kartais buvo atskiriamos didelės sritys, kuriose buvo daug eretikų. Prieš tokius [[regionas\|regionus]] buvo skelbiami niokojantys žygiai. Nė viena bažnyčia, esanti Romai pavaldžioje teritorijoje, ilgai nesidžiaugė sąžinės laisve. Kai popiežija įsigalėjo, ji ėmė triuškinti visus, kurie atsisakė pripažinti jos valdžią, ir bažnyčios viena po kitos jai pasidavė. XIII a. buvo įsteigtas specialus [[teismas]] eretikams - [[inkvizicija]]. Įtariamuosius erezija suimdavo ir tardant neretai kankindavo. Žiauriausia inkvizitorių bausmė buvo [[Degimas\|sudeginimas]] ant laužo. Inkvizicijos aukomis tapdavo ne tik eretikai, bet ir mokslininkai. Didžiojoje Britanijoje krikščionybė įsigalėjo labai anksti. Evangelija, kurią britai priėmė pirmaisiais šimtmečiais, tuomet dar nebuvo suteršta Romos paklydimų. Pagoniškųjų imperatorių persekiojimai, kurie pasiekė net šiuos tolimus krantus, buvo vienintelė dovana, kurią pirmosios Britanijos bažnyčios gavo iš Romos. Dauguma krikščionių, bėgdami nuo persekiojimų Anglijoje, rado prieglobstį Škotijoje. Iš ten tiesa pasiekė Airiją, ir visos šios šalys ją džiaugsmingai sutiko. [[XV amžius\|XV a.]] teologas ir [[Praha\|Prahos]] universiteto [[rektorius]] [[Janas Husas]] smerkė Bažnyčios ydas: turto siekimą, bažnytinių pareigų pirkimą, [[Indulgencija\|indulgencijų]] pardavinėjimą. Jis su savo pasekėjais [[husitai]]s reikalavo tikinčiųjų bendruomenės atsisakyti turto ir pamaldas vykdyti gimtąja tikinčiųjų [[kalba]]. [[1415]] m. Husas buvo suimtas ir apkaltintas erezija. [[Konstancas\|Konstanco]] mieste jis [[Konstanco susirinkimas\|Konstanco susirinkimo]] nutarimu buvo sudegintas ant laužo, o [[1434]] m. mūšyje prie Lipanų miestelio, rytuose nuo Prahos, imperatoriaus [[kariuomenė]] sunaikino pagrindines husitų pajėgas. == Krikščionybės erezijos == Didžioji [[krikščionybė]]s erezijų dalis atsirado ankstyvosios krikščionybės laikais, kai neegzistavo stiprūs ideologiniai centrai, galintys kontroliuoti skelbiamą mokymą. ~~Palankią aplinką erezijų atsiradimui sudarė ir patikimos literatūros trūkumas bei judokrikščioniškų idėjų sintezė su antikinėmis religinėmis - filosofinėmis idėjomis.~~ Ankstyvosios krikščionybės erezijų pavyzdžiai:

Erezija: Skirtumas tarp puslapio versijų