Veimaro respublika: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 88:
1920 m. įvykdytas nesėkmingai pasibaigęs Kapo pučas. Pučui vadovavo reakcingas žurnalistas ir žemvaldys Volfgangas Kapas, G. Erhardas, generolai E. Liudendorfas, V. Liutvicas ir kiti. Pučistai rėmėsi savanorių korpusais ir kai kuriais reichsvero daliniais bei tikėjosi nuversti koalicinę vyriausybę, kuriai vadovavo socialdemokratai, panaikinti Veimaro respubliką ir sukurti karinę diktatūrą.
== "Auksinis periodas" ==
Gustavo Stresemann'o valdymo laikotarpis nuo 1923 iki 1929 yra vadinamas kaip "auksinis periodas" Veimaro respublikoje, kuomet ir ekonominė, ir politinė šalies būklė stabilizavosi. Gustavas Stresemann'as buvo valstybės kancleris šimtą dienų 1923-ais metais bei užsienio reikalų ministras nuo 1923 iki 1929.
=== Ekonomika ===
1923-ais, Stresemann stabilizavo Vokietijos piniginę valiutą po stiprios infliacijos. Jis taip pat sugebėjo susitarti su Amerika dėl paskolų sistemos, kuri padėjo Vokietijos ekonomikai atsigauti ir pajėgti mokėti reparacijas. Ši ekonomikos stabilizavija numalšino politinę įtampą ir skatino investorius vėl pasitikėti galima Vokietijos verslų sekme. Vienas iš sėkmingiausių Stresemann sprendimų buvo naujos stabilios valiutos įvedimas - Rente markės spalį 1923-ais.
Dawes planas buvo sukurtas 1924-ais tam, kad Vokietija pajėgtų sumokėti reikiamą skolą sąjungininkėms. Pagal jo sąlygas, Amerikos bankai sutiko paskolinti pinigų Vokietijos bankams reparacijos išmokėti - iš viso 40 milijonų svarų. Taip pat buvo įkurtas Vokietijos nacionalinis bankas, prižiūrimas sąjungininkių. Vokietijai buvo suteikta tarptautinė 800 milijonų vertės paskola ekonominei situacijai pagerinti. Iš viso šalis tuo metu gavo du kartus daugiau pinigų, negu reikėjo sumokėti reparacijomis. Šis sprendimas kai kurių istorikų matomas kaip pavojaus signalas - A. J. P. Taylor teigia, kad Vokietijos ekonomika būtų atsigavusi ir be Amerikos paskolų, tačiau būtent dėl šių paskolų ji vėliau susmuko didžiosios depresijos metais.
=== Užsienio ryšiai ===
Vokietija buvo pirmoji valstybė užmezgusi oficialius diplomatinius santykius su Sovietų sąjunga. Rapallo sutartimi Vokietija pripažino šią šalį, tuo tarpu abi bendrininkės sutiko panaikinti visas prieškarines skolas.
1925-ųjų spalį buvo pasirašyta Lokarno sutartis tarp Vokietijos, Prancūzijos, Belgijos, Didžiosios Britanijos ir Italijos. Šia sutartimi buvo pripažintos visos vakarinės Vokietijos sienos, o Vokietija pasižadėjo atsisakyti savo ketinimų šias ribas pakeisti. Taip pat Britanija, Italija ir Belgija prisiekė padėti Prancūzijos kariuomenei tuo atveju, jei vokiečių armija bandytų okupuoti demilitarizuotą Reino zoną. Lokarno sutartis leido Vokietijai tapti Tautų sąjungos nare 1926-ais metais bei suteikė Europai periodą taikos. Tačiau sutarties silpna vieta buvo Vokietijos rytinės sienos, kurių, Lenkijos priekaištavimams, šalis nepripažino. Vykdant sutarties sąlygas, 1925-ais metais visos užsienio kariuomenės paliko Rūro regioną, anksčiau, negu buvo numatyta Versalio sutartyje. Vokietijos priėmimas į Tautų sąjungą bei tapimas nuolatine apsaugos komiteto nare pakėlė jos tarptautinį lygį ir suteikė pasitikėjimo pačiai vokiečių tautai.
=== Politika ===
Nors Stresemann'o laikotarpiu nebuvo panaikintos visos Veimaro respublikos silpnybės, demokratija tuo metu buvo palyginus stabili. 1925-aisiais metais įvykusių prezidento rinkimų metu buvo išrinktas Heidenburg'as - dešiniųjų pažiūrų konservatorius. Jo kadencija patenkino kitus konservatyviuosius bei suteikė naujos dvasios respublikai. Tačiau proporcinė balsavimo sistema vis dar nesuteikė stiprybės parlamente - nei viena partija nesugebėjo gauti daugumos balsų, ir visos buvo priverstos burtis į trumpai išgyvenusias koalicijas. Dauguma koalicijų išlikdavo tik metus, kas sumažino pasitikėjimą nauja sistema vokiečių akyse.
=== Veimaro respublikos žlugimo priežastys ===
| |||