Oiratai: Skirtumas tarp puslapio versijų

359 pridėti baitai ,  prieš 3 metus
S
nėra keitimo aprašymo
S (-[[]]: susiliejanti nuoroda)
SNo edit summary
 
== Pavadinimai ir apibrėžimai ==
Oiratų tradicinis arealas buvo miškingas Altajaus kalnynas, apimantis vakarines dab. Mongolijos teritorijas, šiaurinį [[Sindziangas|Sindziangą]] ir gretimas teritorijas Rusijoje bei Kazachstane. Manoma, kad jų pavadinimas galėjo reikšti „miško žmonės“ (mong. ''oi'' „miškas“ ir ''ard'' „žmonės“)<ref>M.Sanjdorj, History of the Mongolian People’s Republic, Volume I, 1966</ref>. Jų kaimynai tiurkai juos neretai vadindavo terminais'''kalmukais''' (''kalmyk'', ''kalmak''). Kadangi jie gyveno į vakarus nuo pagrindinių mongolų (chalchų), oiratai dar vadinami '''vakarų mongolais'''.
 
Oiratų etnosas nebuvo vieningas. Jį sudarė daug skirtingų genčių. Dažniausiai minimos keturios pagrindinės gentys: [[chorosai]] (''өөлд''), [[torgutai]] (''торгууд''), [[diorbetai]] (''дөрвөд'') ir [[choidai]] (''хойт'')<ref>René Grousset Empire of Steppes, p.341</ref>. Be jų oiratams priskiriamos mažesnės gentys [[chošutai]], [[bajadai]], [[mjangadai]], [[zachčinai]], [[baatudai]].
 
== Raida ==
Vienas ankstyviausių oiratų paminėjimų yra XIII a. „Slaptojoje mongolų istorijoje“, kur oiratai minimi tarp miškingų kraštų genčių, valdomų šamanų bendruomenių. Jų pirminė gyvenamoji vieta buvo dabartinėje [[Tuva|Tuvoje]], iš kur vėliau jie migravo į pietus, kol apsistojo Altajaus kalnuose. Iš pradžių oiratai priešinosi [[Čingischanas|Čingischano]] konsolidacijai, tačiau buvo nugalėti ir įjungti į [[Mongolų imperija|Mongolų imperiją]]. Jų kariai dalyvavo kariniuose žygiuose kartu su mongolų armija, todėl oiratų diduomenės atstovai buvo aptinkami tiek [[Chulaguidai|Chulaguidų]], tiek [[Aukso orda|Aukso ordos]] valstybėse.
 
Tačiau dauguma oiratų liko gyventi Altajaus kalnuose, kur susimaišė su seniau čia gyvenusiais [[naimanai]]s. Iš pradžių juos valdė mongoliška [[Juan dinastija]], tačiau XIV a. viduryje jie suformavo nepriklausomą gentinę sąjungą, vadinamą [[Keturi oiratai]] (''дөрвөн ойрaд''). Mongolų[[Mongolijos kaganai]] juos nominaliai laikė savo valstybės dalimi, tačiau oiratai buvo nepriklausomi.
 
Valdant Toghanui, oiratai tapo vis svarbesne jėga Mongolų stepėje. Jie puldinėjo savo pietinį kaimyną [[Čagatajaus ulusas|Čagatajaus ulusą]] ir kišosi iš Mongolijos kaganų reikalus. Toghano sūnus [[Esenas (oiratai)|Esenas]] 1438 m. paėmė valdžią oiratų tarpe ir tapo iškiliausiu jų istorijoje valdovu. Jis nukariavo [[Mogolistanas|Mogolistaną]], o Mongolijoje į sostą pasodino sau pavaldų kaganą, taip realiai tapdamas visų mongolų valdovu.
 
1455 m. nužudžius Eseną oiratų vienybė žlugo, o sustiprėję mongolų kaganai prijungė jų gyvenamas teritorijas ir juos pavergė. Tai sukėlė oiratų migracijas iš savo gimtųjų vietų ir naujų jų valstybių kūrimą. Apie [[1620]] m. didelė dalis chorosų (ir dalis diorbedų) persikėlėkonsolidavo įgentis [[Džungarija|DžungarijąDžungarijoje]] pietuoseir [[Ilio slėnis|Ilio slėnyje]], kur įkūrė [[Džungarų chanatas|Džungarų chanatą]]. [[1628]] m. dalis torgutų iš čia pradėjo migracijas į vakarus, kur nusiaubė [[Kazachų chanatas|Kazachų chanatą]]. Galiausiai jie apsistojo Volgos deltoje, kur įkūrė [[Kalmukų chanatas|Kalmukų chanatą]]. Galiausiai [[1636]] m. Tibeto dalailamų pakviesti [[chošutai]] migravo į [[Tibeto plynaukštė|Tibeto plynaukštę]], kur įkūrė [[Chošutų chanatas|Chošutų chanatą]].
 
Nepaisant geografinės atskirties, ryšiai tarp oiratų valstybių buvo išlaikyti. Per chošutus kitų oiratų tarpe išplito [[Tibeto budizmas]], jų kalbai 1648 m. buvo pritaikytas reformuotas mongolų raštas [[todo bičig]].
 
=== Likimas ===
Nuo XVIII a. visos oiratų grupės neteko savo valstybingumo ir buvo masiškai naikinamos. 1720 m. Čingų Kinijos armija užėmė Chošutų chanatą. Chošutai vykdė pasipriešinimą [[Amdo]] regione, tačiau pralaimėjo ir apie 80 tūkst. jų buvo išžudyti. Džungarijos oiratai aktyviai kariavo su Kinijos imperija vadinamuosiuose [[Oiratų-mandžiūrų karai|Oiratų-mandžiųrųmandžiūrų karuose]], kuriuos pralaimėjo. Kuomet 1755 m. Kinija užėmė Džungarų chanatą, per keletą metų didelė džungarų populiacijos dalis buvo išžudyta. Kai kurių mokslininkų duomenimis, iš 600 tūkst. džungarų išliko tik 20 proc.<ref>Michael Edmund Clarke, In the Eye of Power (doctoral thesis), Brisbane 2004, p. 37, February 12, 2011, at WebCite</ref>
 
Toli į vakarus nutolusio Kalmukų chanato gyventojai 1724 m. atiteko [[Rusijos imperija]]i. Tuo metu chanato teritorijose gyveno apie 300 tūkst. kalmukų. 1771 m. didžiajai daliai jų (apie 170 tūkst.) buvo įsakyta išsikelti ir migruoti į Kinijos kontroliuojamą Džungariją. Kelionės metu jie buvo naikinami jiems priešiškų tautų (baškirų, kazachų), todėl Kiniją pasiekė tik apie 66 tūkst. Galiausiai Džungarijoje sugrįžusių kalmukų vadai buvo išžudyti, o kalmukų likučiai išskaidyti. Rusijoje likę kalmukai patyrė 1922 m. badą, 1927 m. deportacijas, o 1943 m. Stalino įsakymu į Sibirą ištremta visa jų populiacija. Tik maždaug pusei jų pavyko vėliau grįžti į Volgos deltos regioną, kur vėliau įkurta [[Kalmukija|KalmukijąKalmukijos respublika]]. Tai vienintelė oiratų autonominė teritorija pasaulyje.
 
== Dabartinės grupės ==
34 838

pakeitimai