Prancūzijos–Prūsijos karas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Homobot (aptarimas | indėlis)
S Šalinamas Link FA šablonas.
Eilutė 4:
Po [[Krymo karas|Krymo karo]] Prancūzija stengėsi dominuoti Europos tarptautiniuose santykiuose, prisiimdama moderatoriaus vaidmenį. Per dalyvavimą [[Sardinija|Sardinijos]]-[[Austrija|Austrijos]] kare Prancūzų imperatoriui [[Napoleonas III|Napoleonui III]] pavyko gauti [[Savoja|Savoją]] bei [[Nica|Nicą]]. Panašių kompensacijų jis tikėjosi iš [[Otto von Bismarck]]o politikos Vokietijoje. Tačiau Bismarckas, iki [[Austrijos-Prūsijos karas|karo su Austrija]] iš esmės pritaręs tokioms, iki galo neapibrėžtoms, pretenzijoms, po karo jų ėmė nepaisyti. [[1866]] m. teritorinės Napoleono III pretenzijos paskatino pietų Vokietijos valstybes sudaryti su [[Šiaurės Vokietijos sąjunga]] karines gynybines sutartis. Apgautas Napoleonas III [[1867]] m. dar tikėjosi nupirksiąs [[Liuksemburgas|Liuksemburgą]] iš [[Nyderlandai|Nyderlandų]] karaliaus Vilemo III, kuris valdė didžiąją hercogystę asmeninės unijos pagrindu. Vilemas III pradėjo derybas, tačiau Bismarckas, iš pradžių neprieštaravęs tokiems ketinimams, iš dalies pasidavė vokiečių viešajai nuomonei ir [[1867]] m. atvirai išstojo prieš Napoleono III planus, kartu su Šiaurės Vokietijos sąjunga pagrasinęs karu. Kadangi Liuksemburgo tvirtovė, pastatyta XVII a. maršalo Vaubano, buvo laikoma neįveikiamu „šiaurės [[Gibraltaras|Gibraltaru]]“, nei viena didžiosios hercogystės kaimynė negalėjo toleruoti, jei tvirtovė būtų priklausiusi kokiai nors kitai valstybei. [[JK|Britanijos]] iniciatyva [[1867]] m. šiai problemai išspręsti buvo sušaukta Antroji Londono konferencija, kurioje didžiosios valstybės [[1867]] m. [[birželio 21]] d. sutartimi garantavo didžiosios hercogystės suverenumą ir neutralumą. Prūsijos armijos įgula turėjo pasitraukti, o pačios tvirtovės įrengimai turėjo būti demontuoti, nors [[Liuksemburgas]] liko Vokietijos muitų sąjungoje.
 
Prūsija ilgai rengėsi karui su Prancūzija, ištyrė būsimųjų mūšių vietoves, kelius, tiltus, parengė planus. Vokiečių artilerija buvo gausesnė ir geresnė už prancūzų. Tuo tarpu prancūzai tikėjo legenda apie savo nenugalimumą. Kai Liuksemburgo krizės metu Prūsijos generalinis štabas jau rengėsi kariauti su Prancūzija, Bismarckas pasisakė prieš tai. Tačiau sekantis konfliktas, kurį išprovokavo pati Prancūzija, buvo šansas, kurio Bismarckas negalėjo neišnaudoti. Konfliktas buvo susijęs su karalienės Izabelės nuvertimu nuo [[Ispanija|Ispanijos]] sosto [[1868]] m. rugsėjį. Ispanijos kariniai sluoksniai stengėsi pasodinti į atsilaisvinusį sostą Leopoldą iš katalikiškos [[Hohenzollernai|Hohenzollernų]] šakos Sigmaringenų. Bismarckas nuo pat pradžių aktyviai parėmė šią idėją, nes žinojo, kad [[Prancūzija]] vienaip ar kitaip bus priversta reaguoti į tai, kad ją iš dviejų pusių sups Hohenzollernų valdomos valstybės. Kai Leopoldo kandidatūra buvo paskelbta viešai, Prancūzijoje tai sukėlė [[Imperatorius Karolis V|Karolio V]] imperijos įvaizdžio atgaivinimą ir milžinišką protestų bangą. Tokioje situacijoje Emilio Olivier vyriausybė pati pateikė reikalavimus, kurie įgavo Prūsijai nepriimtinas formas. Iš pradžių Prancūzija pareikalavo, kad [[Vilhelmas I]], kaip Hohenzollernų dinastijos galva, denonsuotų savo sūnėno pretenzijas į Ispanijos sostą. Vilhelmas I, nenorėdamas gilinti krizės, netikėtai prancūzams sutiko. Tačiau Napoleonas III pabandė pasinaudoti tuo sustiprindamas Prancūzijos prestižą: Prancūzijos ambasadorius [[Prūsija|Prūsijoje]] Vincentas Benedetti [[1870]] m. [[liepos 13]] d. Emso kurorte susirado Vilhelmą I ir pareikalavo, kad jis kartą ir visiems laikams deklaruotų, kad Hohenzollernų dinastija dabar ir ateityje neturės jokių pretenzijų į Ispanijos sostą. Vilhelmas I, išklausęs reikalavimų, išėjo nedavęs atsakymo, nusiųsdamas informaciją apie incidentą Bismarckui vadinamojoje „Emso depešoje“. Bismarckas perdavė spaudai sutrumpintą depešos versiją. Patekusi į spaudą, tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje ši informacija sukėlė nacionalinio susijaudinimo bangas. [[Napoleonas III]] [[1870]] m. [[liepos 19]] d. paskelbė karą. Šis karas turėjo konsoliduoti prancūzus, padidinti Napoleono III autoritetą respublikonų kritikos akivaizdoje, o Prancūzija turėjo atgauti tarptautinį prestižą. Tačiau Bismarckas šiam konfliktui ruošėsi – jis pasiekė [[JK|Britanijos]], [[Rusija|Rusijos]], [[Austrija|Austrijos]] (spaudžiant Rusijai ir [[Vengrija]]i) bei [[Italija|Italijos]] (suinteresuotos dėl [[Roma|Romos]] klausimo) neutraliteto. Tuo tarpu Napoleonas III ieškojo buvusių Prūsijos priešininkių paramos, tačiau [[Danija]] ir [[Austrija]] atsisakė, o [[Bavarija]], [[Badenas]] ir [[Viurtembergas]] stojo Prūsijos pusėn.
 
== Karo veiksmai ==