Oiratai: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Oiratai''' ({{mn|Ойрад|Oirad}})  – Azijos [[tauta]], neretai traktuojama kaip išplėstinio [[mongolai|mongolų]] etnoso dalis. Jos tradicinis gyvenamas regionas yra [[Altajus|Altajaus kalnai]], tačiau oiratų subgrupės yra išplitę iki pat Volgos deltos. Viena didžiausių dabartinių oiratų subgrupių yra [[kalmukai]], gyvenantys Rusijoje. Oiratai kalba [[oiratų kalba]], kuri kai kurių mokslininkų laikoma [[mongolų kalbos]] dialektu.

Oiratų tradicinis arealas buvo miškingas Altajaus kalnynas, apimantis vakarines dab. Mongolijos teritorijas, šiaurinį [[Sindziangas|Sindziangą]] ir gretimas teritorijas Rusijoje bei Kazachstane. Manoma, kad jų pavadinimas galėjo reikšti "miško„miško žmonės"žmonės“ (''oi'' "miškas"„miškas“ ir ''ard'' "žmonės"„žmonės“)<ref>M.Sanjdorj, History of the Mongolian People'sPeople’s Republic, Volume I, 1966</ref>. Jų kaimynai tiurkai juos neretai vadindavo terminais ''kalmyk'', ''kalmak''. Kadangi jie gyveno į vakarus nuo pagrindinių mongolų (chalchų), oiratai dar vadinami '''vakarų mongolais'''.

Vienas ankstyviausių oiratų paminėjimų yra XIII a. "Slaptojoje„Slaptojoje mongolų istorijoje"istorijoje“, kur oiratai minimi tarp miškingų kraštų genčių, valdomų šamanų bendruomenių. Jų pirminė gyvenamoji vieta buvo dabrtinėjedabartinėje [[Tuva|Tuvoje]], iš kur jie migravo į pietus, kol apsistojo Altajaus kalnuose. Iš pradžių oiratai priešinosi [[Čingischanas|Čingischano]] konsolidacijai, tačiau buvo nugalėti ir įjungti į [[Mongolų imperija|Mongolų imperiją]]. Jų kariai dalyvavo kariniuose žygiuose kartu su mongolų armija, todėl oiratų diduomenės atstovai buvo aptinkami tiek [[Chulaguidai|Chulaguidų]], tiek [[Aukso orda|Aukso ordos]] valstybėse.

Tačiau dauguma oiratų liko gyventi Altajaus kalnuose. Iš pradžių juos valdė mongoliška [[Juan dinastija]], tačiau XIV a. viduryje jie suformavo nepriklausomą gentinę sąjungą, vadinamą [[Keturi oiratai]] (''дөрвөн ойрaд''). Mongolų kaganai juos nominaliai laikė savo valstybės dalimi, tačiau oiratai buvo neriklausominepriklausomi.

Valdant Toghanui, oiratai tapo vis svarbesne jėga Mongolų stepėje. Jie puldinėjo savo pietinį kaimyną [[Čagatajaus ulusas|Čagatajaus ulusą]] ir kišosi iš Mongolijos kaganų reikalus. Toghano sūnus [[Esenas]] 1438  m. paėmė valdžią oiratų tarpe ir tapo iškiliausiu jų istorijoje valdovu. Jis nukariavo [[Mogolistanas|Mogolistaną]], o Mongolijoje į sostą pasodino sau pavaldų kaganą, taip realiai tapdamas visų mongolų valdovu.

1455  m. nužudžius Eseną oiratų vienybė žlugo, o sustiprėję mongolų kaganai prijungė jų gyvenamas teritorijas ir juos pavergė. Tai sukėlė oiratų migracijas iš savo gimtųjų vietų ir naujų jų valstybių kūrimą. Apie 1620  m. didelė dalis chorosų (ir dalis diorbedų) persikėlė į [[Džungarija|Džungariją]] pietuose, kur įkūrė [[Džungarų chanatas|Džungarų chanatą]]. 1628  m. dalis torgutų pradėjo migracijas į vakarus, kur nusiaubė [[Kazachų chanatas|Kazachų chanatą]]. Galiausiai jie apsistojo Volgos deltoje, kur įkūrė [[Kalmukų chanatas|Kalmukų chanatą]]. Galiausiai 1636  m. Tibeto dalailamų pakviesti [[chošutai]] migravo į [[Tibeto plynaukštė|Tibeto plynaukštę]], kur įkūrė [[Chošutų chanatas|Chošutų chanatą]].

Nepaisant geografinės atskirties, ryšiai tarp oiratų valstybių buvo išlaikyti. Per chošutus kitų oiratų tarpe išplito [[Tibeto budizmas]], jų kalbai 1648  m. buvo pritaikytas reformuotas mongolų raštas [[todo bičig]].

Nuo XVIII a. visos oiratų grupės buvo masiškai naikinamos. 1720  m. Čingų Kinijos armija užėmė Chošutų chanatą. Chošutai vykdė pasipriešinimą [[Amdo]] regione, tačiau pralaimėjo ir apie 80 tūkst. jų buvo išžudyti. Džungarijos oiratai aktyviai kariavo su Kinijos imperija vadinamuosiuose [[Oiratų-mandžiūrų karai|Oiratų-mandžiųrų karuose]], kuriuos pralaimėjo. Kuomet 1755  m. Kinija užėmė Džungarų chanatą, per keletą metų didelė džungarų populiacijos dalis buvo išžudyta. Kai kurių mokslininkų duomenimis, iš 600 tūkst. džungarų išliko tik 20 proc.<ref>Michael Edmund Clarke, In the Eye of Power (doctoral thesis), Brisbane 2004, p. 37, February 12, 2011, at WebCite</ref>

Toli į vakarus nutolusio Kalmukų chanato gyventojai 1724  m. atiteko [[Rusijos imperija]]i. Tuo metu chanato teritorijose gyveno apie 300 tūkst. kalmukų. 1771  m. didžiajai daliai jų (apie 170 tūkst.) buvo įsakyta išsikelti ir migruoti į Kinijos kontroliuojamą Džungariją. Kelionės metu jie buvo naikinami, todėl Kiniją pasiekė tik apie 66 tūkst. Džungarijoje sugrįžusių kalmukų vadai buvo išžudyti, o kalmukų likučiai išskaidyti. Rusijoje likę kalmukai patyrė 1922  m. badą, 1927  m. deportacijas, o 1943  m. Stalino įsakymu į Sibirą ištremta visa jų populiacija. Tik maždaug pusei jų pavyko vėliau grįžti į [[Kalmukija|Kalmukiją]].

* Rusijos kalmukai: 176800 (2010  m.) - – iš Sibiro sugrįžusių kalmukų palikuonys;

* Sindziango mongolai: 144500 - – daugiausiai džiungarų ir į Džungariją migravusių kalmukų palikuonys;

* Sarto kalmukai: 12000 - – chorosų palikuonys XIX a. pabaigoje atsikėlę į Rusijos imperiją (dab. Kirgizija);

* Alašo mongolai: keletas tūkstančių - – chošutų palikuonys;

* Edžino mongolai: keletas tūkstančiu - – torgutų palikuonys.