|
[[Pševorsko kultūra]] (geltona/tamsiai geltona); [[Velbarko kultūra|Velbarko kultūros]] veržimasis į rytus (rausva/tamsiai geltona).]]
Germanų prokalbė rutuliojosi pietų [[Skandinavija|Skandinavijoje]] ([[Danija|Danijoje]], pietų [[Švedija|Švedijoje]] ir pietų [[Norvegija|Norvegijoje]]) – germanų genčių [[protėvynė]]je.<ref>{{cite book |first=Andrew |last=Bell-Fialkoll (Editor) |title=The Role of Migration in the History of the Eurasian Steppe: Sedentary Civilization v. "Barbarian" and Nomad |year=2000 |publisher=Palgrave Macmillan |isbn=0-312-21207-0 |page=117}}</ref> Gali būti, kad indoeuropietiškai kalbantys žmonės, [[Virvelinės keramikos kultūra|virvelinės keramikos kultūros]] atstovai, pietų Skandinaviją pasiekė [[III tūkst. pr. m. e.]] viduryje, ir [[II tūkst. pr. m. e.]] pradžioje čia išvystė [[Skandinavijos bronzos amžius|vietines kultūras]].<ref>[http://www.kortlandt.nl/publications/art111e.pdf] Frederik Kortlandt: The spread of the Indo-Europeans, 1989 : "It is possible […] that Germanic grew out of a later component of the Corded Ware horizon. "</ref> Germanų prokalbė išsirutuliojo iš archajinės pragermanų kalbos II–I tūkst. pr. m. e. Anot germanų [[Kalbinis sluoksnis|substrato]] hipotezės, germanai galėjo būti paveikti neindoeuropietiškų kultūrų, pavyzdžiui, [[Piltuvėlinės keramikos kultūra|piltuvėlinės keramikos kultūros]] atstovų, bet garsų pokytis, germanų kalbose žinomas kaip [[Grimo dėsnis]], rodo nesubstratinę raidą, išskiriančią germanų kalbas iš kitų [[Indoeuropiečių kalbos|indoeuropiečių kalbų]]. Germanų prokalbe buvo kalbama maždaug po [[500 m. pr. m. e.]],<ref>Ringe (2006), p. 67.</ref> o [[Skandinavų prokalbė|skandinavų prokalbe]] – nuo [[II a.]], ir ši vis dar buvo labai artima rekonstruojamai germanų prokalbei, tačiau kitos bendros naujovės, skiriančios germanų prokalbę nuo indoeuropiečių prokalbės, rodo bendrą germanų protėvių istoriją [[Skandinavijos bronzos amžius|Skandinavijos bronzos amžiaus]] laikotarpiu.
Ankstyvojo germanų plitimo laikais, ikiromėniškajame [[Geležies amžius|geležies amžiuje]] (V–I a. pr. m. e.), germanų prokalbės vartotojai susidūrė su [[Keltai|keltiškosios]] [[Lateno kultūra|Lateno kultūros]] atstovais.
NustatytaGermanų prokalbėje nustatyta nemaža [[Keltų kalbos|keltiškų]] germanų prokalbės [[Skolinys|skolinių]].<ref>Žr., pvz., Ringe ''From Proto-Indo-European to Proto-Germanic'', OUP (2006), 296.</ref> Nuo I a. [[germanai]] plėsdamiesi pietuose pasiekė [[Dunojus|Dunojų]] bei Reino aukštupį, ir tada jie pirmiausia patenka į [[Romėnai|romėnų]] istorinius šaltinius. Maždaug tuo pačiu metu, plėsdamiesi į rytus nuo [[Vysla|Vyslos]] ([[Oksyvo kultūra]], [[Pševorsko kultūra]]), germanų prokalbės vartotojai susidūrė su ankstyvosiomis [[slavai|slavų]] kultūromis, kas atsispindi senuosiuose [[slavų prokalbė]]s skoliniuose.
Nuo I a. [[germanai]] plėsdamiesi pietuose pasiekė [[Dunojus|Dunojų]] bei Reino aukštupį, ir tada jie pirmiausia patenka į [[Romėnai|romėnų]] istorinius šaltinius. Maždaug tuo pačiu metu, plėsdamiesi į rytus nuo [[Vysla|Vyslos]] ([[Oksyvo kultūra]], [[Pševorsko kultūra]]), germanų prokalbės vartotojai susidūrė su ankstyvosiomis [[slavai|slavų]] kultūromis, kas atsispindi senuosiuose [[slavų prokalbė]]s skoliniuose.
Nuo III a. vėlyvosios germanų prokalbės vartotojai išplito dideliais atstumais, nuo [[Reinas|Reino]] iki [[Dniepras|Dniepro]] jų gyvenamos teritorijos taškai buvo nutolę maždaug 1 200 km. Šis laikotarpis žymi vėlyvosios germanų prokalbės skilimą ir istoriškai paliudytą germanų migracijos pradžią. Pirmasis rišlus tekstas germanų kalba yra [[gotų Biblija]], parašyta IV a. pabaigoje gotų krikščionių tervingų genties kalba. Tervingai išvengė persekiojimų, [[348]] m. iš [[Skitai|Skitijos]] pabėgę į [[Mezija|Meziją]].
Kalbų medis [[Lyginamoji kalbotyra|istorinėje lyginamojoje]] kalbotyroje rodo, kokia kalba iš kokios kilusi. Kilmės klausimas labiausiai susijęs su tuo, kokia konkrečiai išsišakojančio medžio schema geriausiai paaiškina paliudytų kalbų raidą iš bendro protėvio, kur [[prokalbė]] yra šaknys, o atskiros kalbos – lapai. [[Germanų kalbos]] sudaro iš germanų prokalbės, kaip iš šaknies, augantį medį, kuris yra [[Indoeuropiečių kalbos|indoeuropiečių kalbų]] medžio šaka, savo ruožtu indoeuropiečių kalbų šaknys yra [[indoeuropiečių prokalbė]]. Skoliniai iš kalbų, su kuriomis buvo sąveikaujama, santykinę germanų šakos padėtį tarp kitų indoeuropiečių daro ne tokią aiškią, palyginti su kitomis indoeuropietiškomis kalbų šakomis. Istorinės kalbotyros plėtotės laikotarpiu buvo teikiami įvairūs sprendiniai, kurių nė vienas nebuvo neabejotinas ar neginčytinas.
Kalbų šeimų raidos istorijoje [[Filologija|filologai]] taiko kilmės „medžio modelį“ tik tuomettada, kai bendruomenės liaujasi glaudžiai kontaktuoti, nes tuomet jų kalbos gali atsiskirti. Ankstyvaisiais laikais [[indoeuropiečiai|indoeuropiečių]] kontaktai su kitomis kalbinėmis bendruomenėmis buvo riboti, ir, be abejonių, germanų kalbų pošeimis pasižymėjo ne kalbų medžio ypatybėmis, nes kai kurie bruožai ankstyvuoju jų raidoje ankstyvuojuraidos metu buvo pasiskolinti iš kaimynų, o ne gauti iš tiesioginio protėvio. [[Vakarų germanų kalbos|Vakarų germanų kalboms]] ypač būdinga kitokia negu kalbų medis raida.<ref>
{{cite journal
| last1 = Nakhleh
|
