François Villon: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Fransua Vilonas''' (''François Villon''; [[1431]] - [[1474]]) buvo [[Prancūzija|prancūzų]] poetas, vagis ir valkata. Jis labiausiai žinomas savo kūriniais ''Testaments'' (''Testamentai'') ir ''Ballade des Pendus'' (''Pakaruoklio baladė''). Dabar dažnai vadinamas modernios [[prancūzų poezija|prancūzų poezijos]] pradininku.

Vilonas greičiausiai gimė [[Paryžius|Paryžiuje]] [[1431]] metais. Nuo vaikystės[[vaikystė]]s gyveno skurdžiai, anksti mirė tėvas. Šią pavardę jis perėmė iš savo dėdės [[kanoninė teisė|kanoninės teisės]] profesoriaus, kuris jį globojo. Dvylikos metų tapo menų studentu Paryžiaus universitete. Bakalauro studijas baigė [[1449]] m., o magistro [[1452]] metais. Studijų metais Vijonas gyveno audringą Paryžiaus studento gyvenimą.

Pirmas reikšmingas skandalas Vilono gyvenime įvyko [[1455]], kai konflikto metu jis susimušęs nužudė kunigą ''Philippe Chermoye''. Už tai buvo nubaustas [[tremtis|tremtimi]], bet karalius [[Karolis VI]] paskelbė [[amnestija|amnestiją]]. Vis dėlto jis kaip žudikas prarado darbą Navaro kolegijoje (Paryžiaus universitete) ir buvo priverstas užsidirbti dainuodamas smuklėse[[smuklė]]se. [[1456]] metų pabaigoje jis vėl įsivėlė į bėdą: įsivėlęs į muštynes buvo stipriai sumuštas ir norėdamas išvengti pajuokos pasitraukė į provinciją. Prieš išvažiuodamas jis parašė ''Petit Testament'' (''Mažąjį Testamentą''). Tų pačių metų [[Kalėdos|Kalėdų]] dienomis buvo įsilaužta į Navaro kolegiją ir pavogta 500 aukso kronų. Vagystė pastebėta tik kitų metų vasarį, o pati vagių gauja buvo suseka tik gegužę. Tardant vieną pagautų įsilaužimo dalyvių paaiškėjo, kad gaujos lyderis yra Fransua Vijonas, tuo metu dingęs iš Paryžiaus.

Už šį ir kelis kitus smulkius nusikaltimus jis buvo dar kartą ištremtas. Ketverius po to sekusius metus jis buvo keliautojas, besiverčiantis atsitiktinėmis vagystėmis[[vagystė]]mis. Žinoma, kad jis lankėsi kunigaikščio Karolio Orleaniečio dvare, kur dalyvavo poezijos konkurse, taip pat lankėsi [[Puatjė]] ir [[Grenoblis|Grenoblio]] apylinkėse. [[1461]] m. vasarą jis praleido vyskupo kalėjime [[Luarė]]. Iš kalėjimo paleidžiamas tų pačių metų spalį, kai atėjus į valdžią naujam karaliui [[Liudvikas XI|Liudvikui XI]] buvo išleisti visi kaliniai. Po to jis parašė savo žymiausiąjį darbą ''Grand Testament'' (''Didysis Testamentas''). Sugrįžęs į Paryžių jis kurį laiką gyveno ramiai. Navaro kolegijos vagystės tyrimas dėl įrodymų stokos buvo nutrauktas. Tačiau Vilonas vėl įsivėlė į muštynes [[1463]] m., buvo suimtas, kankintas ir nuteistas pakarti. Bausmė vėliau pakeista tremtimi. Apie vėlesnį jo gyvenimą nieko nežinoma.

Vilonas buvo didelis poezijos temų ir formų novatorius. Jis buvo puikiai susipažinęs su dvaro idealais, bet sąmoningai ėjo prieš srovę, jo poezija dažnai pavirsdavo [[parodija|parodijomis]] ir vulgariais juokeliais, prisodrintos jo nuosavo žodyno. Kelios mažiau žinomos [[poema|poemos]] sukurtos Paryžiaus vagių slengu. Dauguma Vilono eilių yra apie jo paties gyvenimą, skurdą, bėdas.