Oiratai: Skirtumas tarp puslapio versijų
Naujas puslapis: {{etninės grupės| |grupė=Oiratai (Ойрад) |paveikslėlis = |gyvskaičius=638 tūkst. |popvieta=Kinijoje: 250 tūkst. <br>Mongolijoje: 205 tūkst.<... |
(Jokio skirtumo)
|
13:56, 27 spalio 2018 versija
| Oiratai (Ойрад) | |
|---|---|
| Gyventojų skaičius | 638 tūkst. |
| Populiacija šalyse | Kinijoje: 250 tūkst. Mongolijoje: 205 tūkst. Rusijoje: 183 tūkst. |
| Kalba (-os) | oiratų |
| Religijos | budistai |
| Giminingos etninės grupės | chalchai, kalmukai |
 Vikiteka: |
Oiratai (Ойрад) |
Oiratai (mong. Ойрад = Oirad) – Azijos tauta, neretai traktuojama kaip išplėstinio mongolų etnoso dalis. Jos tradicinis gyvenamas regionas yra Altajaus kalnai, tačiau oiratų subgrupės yra išplitę iki pat Volgos deltos. Viena didžiausių dabartinių oiratų subgrupių yra kalmukai, gyvenantys Rusijoje. Oiratai kalba oiratų kalba, kuri kai kurių mokslininkų laikoma mongolų kalbos dialektu.
Pavadinimai ir apibrėžimai
Oiratų tradicinis arealas buvo miškingas Altajaus kalnynas, apimantis vakarines dab. Mongolijos teritorijas, šiaurinį Sindziangą ir gretimas teritorijas Rusijoje bei Kazachstane. Manoma, kad jų pavadinimas galėjo reikšti "miško žmonės" (oi "miškas" ir ard "žmonės")[1]. Jų kaimynai tiurkai juos neretai vadindavo terminais kalmyk, kalmak. Kadangi jie gyveno į vakarus nuo pagrindinių mongolų (chalchų), oiratai dar vadinami vakarų mongolais.
Oiratų etnosas nebuvo vieningas. Jį sudarė daug skirtingų genčių. Dažniausiai minimos keturios pagrindinės gentys: chorosai (өөлд), torgutai (торгууд), diorbetai (дөрвөд) ir choidai (хойт)[2]. Be jų oiratams priskiriamos mažesnės gentys chošutai, bajadai, mjangadai, zachčinai, baatudai.
Raida
Vienas ankstyviausių oiratų paminėjimų yra XIII a. "Slaptojoje mongolų istorijoje", kur oiratai minimi tarp miškingų kraštų genčių, valdomų šamanų bendruomenių. Jų pirminė gyvenamoji vieta buvo dabrtinėje Tuvoje, iš kur jie migravo į pietus, kol apsistojo Altajaus kalnuose. Iš pradžių oiratai priešinosi Čingischano konsolidacijai, tačiau buvo nugalėti ir įjungti į Mongolų imperiją. Jų kariai dalyvavo kariniuose žygiuose kartu su mongolų armija, todėl oiratų diduomenės atstovai buvo aptinkami tiek Chulaguidų, tiek Aukso ordos valstybėse.
Tačiau dauguma oiratų liko gyventi Altajaus kalnuose. Iš pradžių juos valdė mongoliška Juan dinastija, tačiau XIV a. viduryje jie suformavo nepriklausomą gentinę sąjungą, vadinamą Keturi oiratai (дөрвөн ойрaд). Mongolų kaganai juos nominaliai laikė savo valstybės dalimi, tačiau oiratai buvo neriklausomi.
Valdant Toghanui, oiratai tapo vis svarbesne jėga Mongolų stepėje. Jie puldinėjo savo pietinį kaimyną Čagatajaus ulusą ir kišosi iš Mongolijos kaganų reikalus. Toghano sūnus Esenas 1438 m. paėmė valdžią oiratų tarpe ir tapo iškiliausiu jų istorijoje valdovu. Jis nukariavo Mogolistaną, o Mongolijoje į sostą pasodino sau pavaldų kaganą, taip realiai tapdamas visų mongolų valdovu.
1455 m. nužudžius Eseną oiratų vienybė žlugo, o sustiprėję mongolų kaganai prijungė jų gyvenamas teritorijas ir juos pavergė. Tai sukėlė oiratų migracijas iš savo gimtųjų vietų ir naujų jų valstybių kūrimą. Apie 1620 m. didelė dalis chorosų (ir dalis diorbedų) persikėlė į Džungariją pietuose, kur įkūrė Džungarų chanatą. 1628 m. dalis torgutų pradėjo migracijas į vakarus, kur nusiaubė Kazachų chanatą. Galiausiai jie apsistojo Volgos deltoje, kur įkūrė Kalmukų chanatą. Galiausiai 1636 m. Tibeto dalailamų pakviesti chošutai migravo į Tibeto plynaukštę, kur įkūrė Chošutų chanatą.
Nepaisant geografinės atskirties, ryšiai tarp oiratų valstybių buvo išlaikyti. Per chošutus kitų oiratų tarpe išplito Tibeto budizmas, jų kalbai 1648 m. buvo pritaikytas reformuotas mongolų raštas todo bičig.