|
== Kūrybinis palikimas ==
paliko servetele su savo palikuoniais
S. Daukantas pirmasis parašė [[Lietuvos istorija|Lietuvos istoriją]] lietuviškai. Jo darbai iš Lietuvos istorijos:
* Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių ([[1822]] m.);
* Istorija žemaitiška ([[1838]] m.);
* Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių ([[1845]] m.);
* Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje ([[1850]] m.).
Visi minėti kūriniai yra stambios apimties tekstai, bet visus, išskyrus „Būdą“, dar galima vadinti ir skirtingomis tos pačios Lietuvos istorijos redakcijomis, nes juose tiek naudota šaltinių bazė, tiek aprašomi siužetai yra didžiąja dalimi identiški. „Būdas“ daugiau priskirtinas [[kultūra|kultūros]] istorijos žanrui.
Gyvam esant buvo išleistas tik jo „Būdas“, pasirašytas ''Jokūbo Laukio'' [[slapyvardis|slapyvardžiu]] ir spausdintas Sankt Peterburge, kiti veikalai leisti S. Daukanto sekėjų, idėjų ir darbų tęsėjų [[Aušra (laikraštis)|aušrininkų]] XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. [[Lenkų kalba]] ištraukos iš „Būdo“, išverstos R. Podbereskio, 1850 m. buvo paskelbtos Vilniuje leidžiamame „Rocznik Literacki“.
Pirmasis S. Daukanto istorijos veikalas „Darbai senųjų lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, kurio rankraštis [[1919]] m. atrastas [[Vepriai|Veprių]] dvaro bibliotekoje, buvo išleistas tik [[1929]] m. [[Kaunas|Kaune]], t. y., praėjus daugiau kaip šimtui metų nuo jo parašymo. S. Daukanto parūpinta medžiaga daug naudojosi kitas žymus Lietuvos istorikas [[Teodoras Narbutas]], rašęs Lietuvos istoriją lenkų kalba.
Kaip kultūros istorikas S. Daukantas pranoko Lietuvos istoriją XIX a. gvildenusius autorius. Pasirašydamas įvairiais slapyvardžiais išleido ir eilę populiarių knygelių: „Parodymas, kaip [[apynys|apynius]] auginti“ ([[1847]] m.), „Pamokinimas apie auginimą [[tabakas|tabokos]]“ (1847 m.), „Pamokslas apie sodnus“ ([[1849]] m.) ir kt., kuriose naudoja švietėjišką – auklėjamąjį stilių.
=== Lietuviški naujadarai ===
| 