S. Daukanto visuomeninės-politinės pažiūros atsispindi jo istoriniuose ir populiariuose veikaluose (visi jie rašyti lietuvių kalba). Dirbdamas mokslinį ir kultūrinį darbą jis klojo lietuvių tapatybės pagrindus. Svarbiausiu savo uždaviniu laikė ieškoti lietuvių tautos [[Istorija|istorijos]] šaltinių, juos tyrinėti ir rašyti knygas savo tautai, ją šviesti ir kelti jos savigarbą, savo vertės suvokimą.
S. Daukantas buvo vienas iš [[Žemaičių lietuviškasis sąjūdis|žemaičių lietuviškojo sąjūdžio]], siekusio sukurti kultūrinius pamatus moderniai lietuvių tautai, dalyvių, kurio kiti žymiausi atstovai: [[Kajetonas Nezabitauskis]], [[Simonas Stanevičius]], [[Jurgis Pliateris (1810)|Jurgis Pliateris]], [[Dionizas Poška]], [[Liudvikas Adomas Jucevičius]]. S. Daukantas pirmasis aiškiai atskyrė [[tauta|tautą]] nuo [[valstybė]]s. Tautos pagrindiniu skiriamuoju bruožu S. Daukantui yra [[kalba]], o ne valstybingumas. Tautai būdinga sava kalba, visuomeninė santvarka, kasdieninio gyvenimo papročiai.
Kita svarbi S. Daukanto nuosekliai vystyta idėja buvo valstiečių įtraukimas į tautos sampratą, skirtingai nuo tuo metu dominavusios [[bajorai (luomas)|bajoriškosios]] tautos sampratos. Tuo pačiu jis savo raštuose tvirtino, kad valstiečiams būtina suteikti asmens laisvę, panaikinus jų [[baudžiava|baudžiavinę]] priklausomybę. Savo idėjų argumentavimui S. Daukantas panaudojo [[Vakarų Europa|Vakarų Europoje]] ir Lietuvoje paplitusias pažangias socialines-filosofines (J. Herderio, J. J. Rousseau ir kt.) teorijas. S. Daukantas gyveno [[Romantizmas|Romantizmo]] epochoje, bet jo darbuose dominuoja Švietimo [[ideologija]]. Romantizmas S. Daukanto darbuose pasireiškia daugiausia jo istorijos raštų stilistikoje, kur jis vengia specifinės mokslinės terminijos.
