Aleksandras Kačanauskas: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Aleksandras Kačanauskas''' ([[1882]] m. [[birželio 2]] d. [[Kaunas|Kaune]] -– [[1959]] m. [[lapkričio 16]] d. [[Vilnius|Vilniuje]]) – kompozitorius, vargonininkas, dainininkas (baritonas), chorvedys ir pedagogas.

Pirmąsias muzikos žinias gavo [[Juozas Naujalis|Juozo Naujalio]] vargonininkų kursuose Kaune. Nuo [[1898]] m. neilgai vargonininkavo [[Jonava|Jonavoje]], o nuo [[1900]] m. -– katalikų bažnyčioje [[Liepoja|Liepojoje]] ir vadovavo chorams.

Aktyviai dalyvavo lietuvių kultūriniame gyvenime. Vadovavo „Kanklių“ draugijos chorui, Rygos politechnikos instituto studentų „Vilties“ ansambliui, vyrų kvartetui ir sekstetui, statė [[Mikas Petrauskas|Miko Petrausko]] ir savo operetes, pats dainavo solo, akompanavo, vaidino ir kūrė įvairiems spektakliams muziką, harmonizavo liaudies dainas. Savo „Pilėnų kunigaikščio“ dramoje dainavo Krivio ariją. [[1907]] su „Vilties“ ansambliu įdainavo pirmąsias lietuviškas plokšteles (per 20 dainų -– solo, duetų, sekstetų ir kt.).

[[1911]] m. buvo išvykęs į [[Varšuva|Varšuvą]], kur dirbo pedagoginį darbą, akompanavo koncertuose. Vėl grįžęs į Rygą, vargonininkavo Šv. Alberto bažnyčioje, [[1916]] -– [[1919]] m. studijavo [[Peterburgas|Peterburgo]] konservatorijoje dainavimą (E. Sonkės ir I. Prianišnikovo klasėse), vadovavo lietuvių chorams ir rengė koncertus. Po [[Česlovas Sasnauskas|Česlovo Sasnausko]] mirties užėmė vargonininko ir choro vadovo vietą Šv. Kotrynos bažnyčioje.

[[1920]] m. grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Kaune ir įsitraukė į aktyvią muzikinę veiklą. [[1921]] m. [[Karo muziejus|Karo muziejaus]] sodelio bokšte suderino varpus, rūpinosi jų priežiūra. Įstojęs į Lietuvių meno kūrėjų draugijos muzikos sekciją, su kitais menininkais organizavo [[Lietuvos opera|Lietuvos operą]], [[Kauno muzikos mokykla|Kauno muzikos mokykloje]] dėstė fortepijoną ir solfedžio, vadovavo moksleivių chorui. [[1920]] -– [[1921]] m. vadovavo „Dainos“ draugijos chorui, kurį laiką [[KKS|Kauno kunigų seminarijoje]] dėstė [[grigališkasis choralas|grigališkąjį giedojimą]] ir vadovavo klierikų chorui. [[1923]] m. solinio dainavimo dar mokėsi Varšuvoje, [[Viena|Vienoje]] ir [[Roma|Romoje]].

[[1928]] m. Kaune suorganizavo dainos mėgėjų mišrųjį chorą. Jį išmokė sudėtingų kūrinių, surengė su juo koncertų. [[1930]] m. choras su dideliu pasisekimu koncertavo [[Ryga|Rygoje]] ir [[Talinas|Taline]]. Kaip vargonininkas koncertų surengė Kauno [[Kauno soboras|Įgulos]] ir [[Jėzuitai|Jėzuitų]] bažnyčiose. [[1941]] m. Kaune subūrė „Perkūno“ chorą, o [[1948]] m. -– Kauno respublikinės ligoninės chorą. [[1933]] -– [[1947]] m. [[Kauno konservatorija|Kauno konservatorijoje]] dėstė fortepijoną ir dainavimą. [[1942]] m. buvo suteiktas profesoriaus vardas, bet vėliau nepripažintas -– nuo [[1946]] m. e. profesoriaus pareigas.

1948 -– [[1957]] m. -– [[Lietuvos valstybinė konservatorija|Lietuvos valstybinėje konservatorijoje]] dėstė muzikos teorijos disciplinas, buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos narys.

1928 m. apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio medaliu, o [[1938]] m. -– Gedimino III laipsnio ordinu, 1957 m. kompozitoriui suteiktas nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas. [[1991]] m. Kauno 2-ajai vaikų muzikos mokyklai suteiktas Aleksandro Kačanausko vardas.

A. Kačanauskas buvo vienas pirmųjų lietuvių operos teatro organizatorių ir solistų, daug prisidėjo prie įvairių muzikos draugijų steigimo ir jų veiklos gerinimo, chorų ir koncertinio gyvenimo organizavimo [[Lietuva|Lietuvoje]] ir svetur. Sukūrė kelis šimtus įvairių kūrinių -– solo ir choro dainų, giesmių, motetų, mišias vaikų chorui, kantatų, instrumentinių kūrinių, operetę „Jaunoji našlelė“, rinko ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas.