Vladislavas Gomulka: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 29:
|vikiteka=Category:Władysław Gomułka}}
 
'''Vladislavas Gomulka''' ({{pl|Władysław Gomułka}}, [[1905]] m. [[vasario 6]] d. netoli [[Krosno]], tuometinėje [[Austrija-Vengrija|Austrijoje-Vengrijoje]] – [[1982]] m. [[rugsėjo 1]] d. [[Varšuva|Varšuvoje]]) – [[Lenkija|Lenkijos]] valstybės ir [[Komunizmas|komunistinio]] judėjimo veikėjaspolitikas, [[1956]]–[[1970]] m. – [[Lenkijos jungtinė darbininkų partija|Lenkijos jungtinės darbininkų partijos]] (LJDP) Pirmasis sekretorius, faktinis šalies vadovas.
 
== Biografija ==
[[1926]]–[[1929]] m. vadovavo [[chemija|chemijos]] pramonės darbininkų [[profsąjunga]]i, dalyvavonuo pogrindinėje1926 komunistinėjem. veikloje,Lenkijos dvejuskomunistų metuspartijos narys. taiDėl kalėjosavo pogrindinės komunistinės veiklos 1932-1934 kalintas. Po to metams buvo išvykęs apmokymams į Sovietų Sąjungą, [[1934]]–[[1935]] m. mokėsi [[Leninas|Lenino]] mokykloje [[Maskva|Maskvoje]]. [[AntrasisGrįžęs pasaulinis1935 karas|Antrojom. pasauliniovėl buvo suimtas ir su pertraukomis iki karo]] metaispradžios 1939 m. kalintas. Nuo 1939 iki 1942 m. gyveno sovietų okupuotoje Lenkijos dalyje - Balstogėje ir Lvove, o kilus Vokietijos- Sovietų Sąjungos karui fronto užnugaryje Sovietų Sąjungoje. 1942 m. per Karpatus grįžo į Varšuvą, kur dalyvavo [[Rezistencija|pasipriešinimopogrindyje judėjime]]kuriant priešLenkijos [[Nacizmas|nacius]]darbininkų partiją (Polska Partia Robotnicza, PPR).
 
Po dviejų pirmųjų partijos funkcionierių mirties [[1943]] m. lapkričio mėn. išrinktas Lenkijos darbininkų partijos Generaliniu sekretoriumi. [[1944]] m. liepos mėn. tapo prokoministinio Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komiteto nariu. 1944 m. gruodžio mėn. paskirtas [[Ministras pirmininkas|ministro pirmininko]] pavaduotoju ir sugrąžintųSugrąžintų teritorijų (Lenkijai perduotų Vokietijos žemių) reikalų ministru. Dėl ypatingo aktyvumo kopijuojant tarybinę santvarką buvo vadinamas „mažuoju [[Stalinas|Stalinu]]“.
 
Darbininkų partijoje (nuo 1948 m. Lenkijos jungtinė darbininkų partija) greitai kilo nesutarimų dėl politinės krypties, Gomulka palaikė nacionalinį komunistinį sparną. Šioje kovoje su Maskvos palaikymu laimėjo stalinistų grupuotė susibūrusi aplink Boleslavą Bierutą (Bolesław Bierut), Hilarį Mincą (Hilary Minc) ir Jakubą Bermaną (Jakub Berman). [[1949]] m. Gomulka buvo apkaltintas „dešiniuoju nacionalistiniu nuokrypiu“, nušalintas nuo vadovavimo partijai ir iš visų valstybinių postų. Lapkričio mėn. pašalintas iš susikūrusios LJDP. [[1951]] m. liepos mėn. suimtas, pašalintas iš partijos ir kalintas iki [[1954]] m.
 
22
== Partijos vadovas ==
1956 m. mirė B.Bierutas. Kartu su tuo kilo ir nauji laisvės lūkesčiai. 1956 m. birželio mėn. Poznanėje prasidėjo darbininkų neramumai. 1956 m. įvyko LJDP plenumas turėjęs išrinkti naująjį CK pirmąjį sekretorių. Juo 1956 m. spalio mėn. tapo V.Gumulka, kuris [[1956]] m. rugpjūčio mėn. buvo grąžintas į LJDP. V.Gomulka buvo „lenkiškojo kelio į socializmą“ ideologu: pakeitė LJDP [[Žemės ūkio politika|agrarinę politiką]] (likvidavo daugumą [[kolūkis|kolūkių]]), normalizavo santykius su [[Romos Katalikų Bažnyčia|katalikų bažnyčia]], sušvelnino [[Cenzūra|cenzūrą]], bandė vystyti „darbininkų savivaldą". Dėl jo politikos Lenkija buvo laisviausia socialistinio bloko valstybė.
 
1956 m. mirė B.Bierutas. Kartu su tuo kilo ir nauji laisvės lūkesčiai. 1956 m. birželio mėn. Poznanėje prasidėjo darbininkų neramumai. Partijos vadovas [[Edward Ochab]] buvo atleistas. 1956 m. įvyko LJDP plenumas turėjęs išrinkti naująjį CK pirmąjį sekretorių. Juo 1956 m. spalio mėn. tapo V.Gumulka, kuris [[1956]] m. rugpjūčio mėn. buvo grąžintas į LJDP. Sovietų Sąjunga į tai iš pradžių žiūrėjo neigiamai<ref>[http://www.spiegel.de/spiegel/print/d-41121050.html ''Ich bin ein Lump, Herr Staatsanwalt! – Gehenkte machen Revolution / Vom Schicksal der Laszlo Rajk, Traitscho Kastoff, Rudolf Slansky und anderer geehrter Toter''.] [[Der Spiegel]] 4/1957 vom 23. Januar 1957, S. 28–35.</ref>, tačiau galiausiai sutiko pripažinti Gomulką, kai šis sušvelnino toną sovietų atžvilgiu. 1956 m. spalio 29 d. jis pasirodė Varšuvos kultūros rūmų tribūnoje ir buvo audringai pasveikintas suibūrusios milžiniškos minios.
 
V.Gomulka buvo „lenkiškojo kelio į socializmą“ ideologu. Jis pakeitė LJDP žemės ūkio politiką - sustabdė jo pirmtakų vykdytą privačios žemės kolektyvizavimo procesą, leido tam tikruose rėmuose veikti nedidelėms privačioms įmonėms, ėmėsi valstybinių gamybos įmonių modernizacijos. Tokia ūkio politika Gomulka pasiekė spartaus ekonomikos augimo šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo dešimtmečio pradžioje. Pagerėjo gyventojų aprūpinimas būtiniausiomis vartojimo prekėmis, namų ūkiuose pasirodė ir naujos vartojimo prekės - televizoriai ir kiti elektriniai buitiniai prietaisai. Vykdant valstybinę būsto statybos programą ir plečiant blokinių namų statybą, kuri piką pasiekė aštuntajame dešimtmetyje, sparčiai augo miestai.
 
Gomulka normalizavo santykius su [[Romos Katalikų Bažnyčia|katalikų bažnyčia]], sušvelnino [[Cenzūra|cenzūrą]], bandė vystyti „darbininkų savivaldą". Netrukus Gomulka visgi represijas prieš kritiškai nusiteikusius intelektualus ir Lenkijos visuomenėje didelę įtaką turėjusią bažnyčią vėl ėmė stiprinti. Visgi dėl Gomulkos politikos Lenkija buvo laisviausia socialistinio bloko valstybė. Be to, dėl nepriklausomos laikysenos sovietų Sąjungos atžvilgiu Gomulkos vyriausybė iš pradžių buvo gana populiari.
 
== Krizė ir valdžios netekimas ==
Septintojo dešimtmečio pabaigoje Europoje kilęs studentų judėjimas ir Prahos pavasario įvykiai Čekoslovakijoje paaštrino nepasitenkinimą Lenkijos vyriausybe (kartu su VDR valstybės tarybos pirmininku Valteriu Ulbrichtu V.Gumulka buvo griežčiausias reformų politikos kaimyninėje šalyje priešininkas<ref>Kornelia Lobmeier: [http://www.museumsmagazin.com/speicher/archiv/3-2003/brennpunkt/pragerfruehling.php ''Als nach dem Frühling der Winter kam: Prag 1968 und die Folgen''.] museumsmagazin 3/2003 der Stiftung „Haus der Geschichte der Bundesrepublik Deutschland“.</ref>) Nuo to laiko Gomulkos valdžia partijos viduje ėme silpnėti. Kriziniais 1968 m. pagrindinį vaidmenį malšinant studentų protestus bei vykdant antisionistinę kampaniją perėmė kiti veikėjai, tarp jų vidaus reikalų ministras [[Mieczysław Moczar]].
 
[[1970]] m. [[Neramumai Lenkijoje 1970-1971 m.|neramumų]] metu bandė darbininkų pasipriešinimą malšinti karine jėga. Gruodžio mėn. pasinaudojus jį ištikusiu infarktu, atleistas iš LJDP Generalinio sekretoriaus pareigų. Vėliau politinėje veikoje nebedalyvavo.<ref>[http://hrono.ru/biograf/bio_g/gomulka.php]</ref>