Germanų prokalbė: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 22:
[[Pševorsko kultūra]] (geltona/tamsiai geltona); [[Velbarko kultūra|Velbarko kultūros]] veržimasis į rytus (rausva/tamsiai geltona).]]
Germanų prokalbė rutuliojosi pietų [[Skandinavija|Skandinavijoje]] ([[Danija|Danijoje]], pietų [[Švedija|Švedijoje]] ir pietų [[Norvegija|Norvegijoje]]) – germanų genčių [[protėvynė]]je.<ref>{{cite book |first=Andrew |last=Bell-Fialkoll (Editor) |title=The Role of Migration in the History of the Eurasian Steppe: Sedentary Civilization v. "Barbarian" and Nomad |year=2000 |publisher=Palgrave Macmillan |isbn=0-312-21207-0 |page=117}}</ref> Gali būti, kad indoeuropietiškai kalbantys žmonės, [[Virvelinės keramikos kultūra|virvelinės keramikos kultūros]] atstovai, pietų Skandinaviją pasiekė [[III tūkst. pr. m. e.]] viduryje, ir [[II tūkst. pr. m. e.]] pradžioje čia išvystė [[Skandinavijos bronzos amžius|vietines kultūras]].<ref>[http://www.kortlandt.nl/publications/art111e.pdf] Frederik Kortlandt: The spread of the Indo-Europeans, 1989 : "It is possible […] that Germanic grew out of a later component of the Corded Ware horizon. "</ref> Germanų prokalbė išsirutuliojo iš archajinės pragermanų kalbos II–I tūkst. pr. m. e. Anot germanų [[Kalbinis sluoksnis|substrato]] hipotezės, germanai galėjo būti paveikti neindoeuropietiškų kultūrų, pavyzdžiui, [[Piltuvėlinės keramikos kultūra|piltuvėlinės keramikos kultūros]] atstovų, bet garsų pokytis, germanų kalbose žinomas kaip [[Grimo dėsnis]], rodo nesubstratinę raidą, išskiriančią germanų kalbas iš kitų [[Indoeuropiečių kalbos|indoeuropiečių kalbų]]. Germanų prokalbe buvo kalbama maždaug po [[500 m. pr. m. e.]],<ref>Ringe (2006), p. 67.</ref> o [[Skandinavų prokalbė|skandinavų prokalbe]] – nuo [[II a.]], ir ši vis dar buvo labai artima rekonstruojamai germanų prokalbei, tačiau kitos bendros naujovės, skiriančios germanų prokalbę nuo indoeuropiečių prokalbės, rodo bendrą germanų protėvių istoriją [[Skandinavijos bronzos amžius|Skandinavijos bronzos amžiaus]] laikotarpiu.
Ankstyvojo germanų plitimo laikais, ikiromėniškajame [[Geležies amžius|geležies amžiuje]] (V–I a. pr. m. e.), germanų prokalbės vartotojai susidūrė su [[Keltai|keltiškosios]] [[Lateno kultūra|Lateno kultūros]] atstovais.
Eilutė 31:
Nuo III a. vėlyvosios germanų prokalbės vartotojai išplito dideliais atstumais, nuo [[Reinas|Reino]] iki [[Dniepras|Dniepro]] jų gyvenamos teritorijos taškai buvo nutolę maždaug 1 200 km. Šis laikotarpis žymi vėlyvosios germanų prokalbės skilimą ir istoriškai paliudytą germanų migracijos pradžią. Pirmasis rišlus tekstas germanų kalba yra [[gotų Biblija]], parašyta IV a. pabaigoje gotų krikščionių tervingų genties kalba. Tervingai išvengė persekiojimų, [[348]] m. iš [[Skitai|Skitijos]] pabėgę į [[Mezija|Meziją]].
Seniausiais žinomi rišlūs tekstai (pilni sakiniai su veiksmažodžiais) [[Skandinavų prokalbė|skandinavų prokalbe]], [[Runos|runų]] įrašai, sutinkami maždaug nuo [[400]] m. (pavyzdžiui, Tunės akmuo [[Norvegija|Norvegijoje]]). To meto vėlyvosios bendrosios germanų kalbos ir skandinavų prokalbės riba yra labiau susitarimo dalykas. Anksčiausi [[Vakarų germanų kalbos|vakarų germanų]] tekstai žinomi nuo [[V a.]], pradedant [[Frankų kalba|frankišku]] Bergakero įrašu [[Nyderlandai|Nyderlanduose]].
== Raida ==
Germanų prokalbė, tarp geografiškai artimų kalbos vartotojų prasidėjusi kaip bendrais
=== Kilmės teorijos ===
Eilutė 66:
Sutinkama, kad germanų prokalbės istorija prasidėjo maždaug [[500 m. pr. m. e.]]<ref>{{harvnb|Ringe|2006|p=67}}.</ref> Jos hipotetinė pramotė nuo indoeuropiečių prokalbės skilimo iki 500 m. pr. m. e vadinama archajine pragermanų kalba ({{en|Pre-Proto-Germanic}}). Ar pastarasis terminas įtrauktinas į platesnę germanų prokalbės sąvoką, yra vartosenos klausimas.
[[Grimo dėsnis|Grimo]] ir [[Vernerio dėsnis|Vernerio]] dėsnius (kurie iš esmės galioja tik priebalsiams ir ilgus dešimtmečius buvo priskiriami germanų prokalbei) amerikiečių kalbininkas V. P.
Kirčio fiksavimas sukėlė garsų pokyčių nekirčiuotuose skiemenyse. Pasak V. P.
Antonseno schemoje germanų prokalbė dalijama į ankstyvąją ir vėlyvąją stadijas. Ankstyvoji stadija pasižymi kirčio fiksavimu ir „spontaniškais balsių pokyčiais“, o vėlyvojoje stadijoje galioja dešimtys sudėtingų taisyklių, nustatančių tiek balsių, tiek priebalsių kitimus.<ref>Antonsen (2000) page 28 table 9.</ref>
Eilutė 84:
==== Archajinė pragermanų kalba ====
Ši stadija prasidėjo atskilimu į atskirą kalbą, nors galbūt ji vis dar įėjo į indoeuropiečių prokalbės dialektų tąsą. Šioje kalboje būta daugybės naujovių, kurios galbūt dėl arealinių kontaktų įvairiais lygmenimis buvo būdingos ir kitoms indoeuropiečių kalbų šakoms,
{| class="wikitable"
Eilutė 198:
==== Vėlyvoji germanų prokalbė ====
Šioje stadijoje germanų prokalbė iškilo kaip savarankiška šaka ir patyrė daugybę esminių [[Kalbos garsas|garsų]] pokyčių, dėl kurių šios prokalbės palikuonės vėliau bus atpažįstamos kaip [[germanų kalbos]]. Sprogstamųjų priebalsių turtinga sistema pirmiausia buvo pakeista pučiamųjų priebalsių rinkiniu, paslankusis [[Indoeuropiečių prokalbė|ide.]] kirtis, kuriam galbūt buvo būdingos [[priegaidė]]s, buvo pakeistas pastoviuoju, o du balsiai susiliejo į vieną. Dėl į pirmąjį skiemenį atitraukto kirčio jau buvo pradėję irti nekirčiuotųjų skiemenų garsai
{| class="wikitable"
Eilutė 643:
[[Fonema|Foneminiai]] nosiniai balsiai neabejotinai vartoti [[skandinavų prokalbė]]je ir [[Senoji norvegų kalba|senojoje norvegų kalboje]]. Senojoje [[Islandų kalba|islandų kalboje]] jie buvo išlaikyti bent iki [[1125]] m., iki anksčiausio tikėtino ''Pirmojo gramatinio traktato'' sukūrimo laiko, mat šiame traktate paliudyti nosiniai balsiai. Kaip rodo ''Pirmajame gramatiniame traktate'' sutinkami pavyzdžiai, germanų prokalbės nosiniai balsiai, kilę iš ''-nh-'' junginių, senojoje islandų kalboje buvo išlaikyti. Pavyzdžiui:
* ''há̇r'' 'ryklys' < ''*hą̄haz'' < germ. prok. ''*hanhaz''
* ''ǿ̇ra'' '
Fonemiškumą įrodo minimaliosios poros, pavyzdžiui, ''ǿ̇ra'' 'jaunesnis' greta ''ǿra'' 'pykinti' < ''*wor-''.<ref>Einar Haugen, „First Grammatical Treatise. The Earliest Germanic Phonology“, ''Language'', 26:4 (Oct–Dec, 1950), pp. 4–64 (p. 33).</ref> Senojoje norvegų kalboje paveldėtieji germanų prokalbės nosiniai balsiai buvo prijungti prie kitokios kilmės nosinių balsių, pavyzdžiui, susidariusių netekus ''n'' prieš ''s''. Šiuolaikinėje [[Švedija|Švedijos]] elvdalų tarmėje vis dar vartojami nosiniai balsiai, paveldėti iš senosios norvegų kalbos, pvz., ''gą̊s'' 'žąsis' < sen. norv. k. ''gás'' (tikriausiai sunosinta, nors rašyboje neatspindėta); plg. [[Vokiečių kalba|vokiečių k.]] ''Gans'' su matomu pirminiu priebalsiu.
Eilutė 677:
Trumpieji žodžio galo nosiniai balsiai vis dėlto išliko ilgiau, kaip leidžia spręsti [[skandinavų prokalbė]], kur vis dar išlaikomas žodžio galo ''-ą'' (''horna'' [[Auksiniai Galehuso ragai|auksiuose Galehuso raguose]]), tačiau daugiskaitos naudininke turima ''-mz'' (''gestumz'' [[Stentofteno runų akmuo|Stentofteno runų akmenyje]]). Šiek tiek žymesnis trumpinimas sutinkamas [[Gotų kalba|gotų kalboje]], kurioje nukritę visi žodžio galo trumpieji balsiai, išskyrus ''u''. Senojoje [[Vokiečių aukštaičių tarmė|vokiečių aukštaičių]] ir [[Senoji anglų kalba|senojoje anglų]] kalbose pradžioje nekirčiuoti ''i'' ir ''u'' buvo išsaugoti, tačiau vėliau ilguose žodžiuose iškrito, o tada senojoje vokiečių aukštaičių kalboje pagal analogiją buvo panaikinti ir trumpuose žodžiuose.
Senosios anglų kalbos netiesioginiai pavyzdžiai rodo, kad žodžio galo ''-ą'' šios kalbos istorijoje buvo išsaugotas. Tai matyti iš bendraties priesagos ''-an'' (< *''aną'') ir būtojo laiko stipriojo dalyvio galūnės ''-en'' (< *''-anaz''). Kadangi ankstyvojoje senojoje anglų kalboje balsis /a/ sunosintuose balsiuose arba prieš užpakalinius balsius į /æ/ nesupriešakėja, susidarė balsių kaita, nes užpakalinio balsio ą bendraties priesagoje sunosinimas neleido supriešakėti prieš jį einančiam balsiui: *-aną > *-an, tačiau *-anaz > *-ænæ > *-en. Todel anglų-fryzų kalboje ā [ɑː], jei tik po jo neidavo /n, m/ arba
Žodžio galo balsių ir junginių refleksai dukterinėse kalbose:
Eilutė 840:
[[Daiktavardis|Daiktavardžiai]] ir [[Būdvardis|būdvardžiai]] buvo linksniuojami (mažiausiai) šešiais linksniais: [[Vardininkas|vardininku]], [[Kilmininkas|kilmininku]], [[Naudininkas|naudininku]], [[Galininkas|galininku]], [[Įnagininkas|įnagininku]], [[Šauksmininkas|šauksmininku]]. [[Vietininkas]] sutapo su naudininku, o [[abliatyvas]] susiliejo su kilmininku, naudininku arba įnagininku. Tačiau keli seniau buvusio vietininko ir abliatyvo palaikai matomi kai kuriose [[Įvardis|įvardžių]] ir [[Prieveiksmis|prieveiksmių]] formose. Įvardžiai buvo linksniuojami panašiai, tik neturėjo atskiro šauksmininko linksnio. Įnagininkas išliko tik [[vakarų germanų kalbos]]e, o šauksmininkas – tik gotų kalboje.
Veiksmažodžiai ir įvardžiai turėjo tris [[Gramatinis skaičius|skaičius]]: [[vienaskaita|vienaskaitą]], [[dviskaita|dviskaitą]] ir [[daugiskaita|daugiskaitą]]. Įvardžių dviskaita išliko visose senesnėse kalbose, o veiksmažodžių – tik gotų kalboje, manytina, kad (numanomos) daiktavardžių ir būdvardžių dviskaitos formos išnyko iki
=== Priebalsių ir balsių kaita ===
Eilutė 1 166:
| [[Įnagininkas|Įn.]]|| colspan="2" | *þanō || *þaizō || colspan="3" | *þaimiz
|}
Klausiamasi įvardis ''*hwaz'' 'kas' buvo linksniuojamas panašiai, bet neturėjo daugiskaitos. Moteriškoji giminė tikriausiai buvo vartojama retai, tik tada, kai daiktas ar žmogus, apie kurį klausiama, buvo žinomas kaip moteriškosios giminės.
{| class="wikitable"
Eilutė 1 215:
=== Veiksmažodis ===
Germanų prokalbėje buvo tik du [[Gramatinis laikas|laikai]] (esamasis ir būtasis), o, sakykime, [[Senoji graikų kalba|senojoje graikų]], [[Lotynų kalba|lotynų]], [[Slavų prokalbė|praslavų]] kalbose ir [[Sanskritas|sanskrite]] – 5-7 laikai. Iš dalies toks skirtumas paaiškinamas galūnių netekimu, dėl kurio išnyko kai kurie [[indoeuropiečių prokalbė]]s laikai. Pavyzdžiui, D. Rindžo (D. Ringe) manymu, germanų prokalbėje anksti išnyko imperfektas, nebaigtinis
Vis dėlto dauguma kitų kalbų laikų (pvz., būsimasis, būsimasis atliktinis, [[pliuskvamperfektas]], [[Lotynų kalba|lotynų k.]] imperfektas – nebaigtinis būtasis laikas) tarpusavyje nesusiję ir laikytini atskiromis tų kalbų naujovėmis. Pavyzdžiui, graikų kalboje vartojamas sigmatinis būsimasis laikas su priesaga ''-s-'' akivaizdžiai išvestas iš [[Desideratyvas|desideratyvo]], kuris [[Indoeuropiečių prokalbė|ide.]] buvo darybinės [[Morfologija (kalbotyra)|morfologijos]] sistemos (ne kaitybinės sistemos) dalis; sanskrite būsimajam laikui vartojama priesaga ''-sy-'', kilusi iš kitokios desideratyvo veiksmažodžio konstrukcijos, ir sanskrito būsimasis laikas dažnai turi kitokį negu graikų kalboje balsių kaitos laipsnį. [[Baltų kalbos]]e taip pat vartojamas sigmatinis būsimasis laikas su priesaga ''-sy-'', turintis tematines galūnes. Lotynų kalbos būsimajam laikui būdingos arba ide. subjunktyvo, arba ide. veiksmažodžio *{{IPA|/bʱuː/}} 'būti' galūnės. Taip pat lotynų k. imperfektas (būtasis nebaigtinis laikas) ir [[pliuskvamperfektas]] yra [[Italikų kalbos|italikų]] naujovės, nesusijusios su atitinkamomis graikų ir sanskrito formomis; nors graikų ir sanskrito pliuskvamperfektas atrodo susiję, tačiau jo paralelių kitose [[indoeuropiečių kalbos]]e nėra, kas leidžia daryti išvadą, jog šis laikas yra arba bendra graikų ir sanskrito naujovė, arba atskira, atsitiktinai sutapusi šiųdviejų kalbų raida. Šiuo atžvilgiu galima sakyti, kad germanų prokalbė pasižymėjo negebėjimu kurti naujų vientisinių laikų ir buvo linkusi netekti paveldėtųjų. Vėliau germanų kalbose buvo sudaryta naujoviškų sudėtinių laikų, o [[anglų kalba]] pasižymi bene labiausiai išplėtota tokių laikų sistema. Kita vertus, daugumoje [[Vokiečių aukštaičių tarmė|vokiečių aukštaičių tarmių]] ir [[Afrikansas|afrikanse]] vėliau buvo prarastas net ir būtasis laikas.
Eilutė 1 237:
Kaip ir kitose indoeuropiečių kalbose, germanų prokalbėje veiksmažodžiai galėjo įgyti keičiančių reikšmę prijungiamų [[Priešdėlis|priešdėlių]] (pvz., ''*fra-werþaną'' 'pražūti', išvestas iš ''*werþaną'' 'darytis, tapti'). Germanų prokalbėje priešdėlis tebebuvo [[klitikai|klitikas]], kurį galima nuo veiksmažodžio atskirti (taip yra gotų kalboje, kaip matyti iš antroje vietoje esančių klitikų elgesio, pvz., ''diz-uh-þan-sat'' 'ir tada jis užėmė', kur vartojami klitikai ''uh'' 'ir' bei ''þan'' 'tada', įsprauti į ''dis-sat'' 'jis užėmė'), jis nebuvo nesavarankiškoji, pastoviai prie veiksmažodžio prijungta, [[morfema]]. Bent gotų kalboje priešdėliai galėjo būti jungiami vieni prie kitų (panašiai kaip sanskrite ir kitaip negu lotynų kalboje), pvz., ''ga-ga-waírþjan'' 'sutaikyti'.
[[Dviskaita|Dviskaitos]] vartoti tik I ir II asmenys, III asmuo buvo išnykęs. Toliau pateikiamos IV klasės stipriojo veiksmažodžio ''*nemaną'' 'imti' kaityba ir formos:
{| class="wikitable"
| |||