Jėzus Kristus: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
pakeičiau vardą
Eilutė 87:
* [[Juozapas Flavijus|Juozapo Flavijaus]] ''[[Testimonium Flavianum]]'' yra prieštaringai vertinamas dokumentas, kurio autentiškumas ginčijamas jau nuo [[XVII amžius|XVII]] amžiaus (seniausias išlikęs jo citavimas parašytas [[324]] metais). Dauguma istorikų įtaria klastotę, tačiau kai kada šiuo dokumentu tebesiremiama.
* [[Tacitas|Tacito]] „[[Analai (Tacitas)|Analuose]]“ 44 skyriuje apie [[Romos gaisras|Romos gaisrą]] rašoma: „Kad paskalos nurimtų, kaltininkais Neronas apšaukė ir rafinuočiausiems kankinimams atidavė žmones, liaudies nekenčiamus dėl piktadarysčių ir vadinamus krikščionimis. To vardo pradininkas Kristus, [[Tiberijus|Tiberijui]] valdant, prokuratoriaus [[Poncijus Pilotas|Poncijaus Piloto]] buvo pasmerktas mirti; tam kartui išnaikinti šie pražūtingi prietarai vėl atgijo ir paplito ne tik [[Judėja|Judėjoje]], kur šios piktžolės šaknys, bet ir [[Roma|Romoje]], kur iš visų pusių suplaukia ir tarpsta visos šlykštynės ir begėdystės“. Tekstas greičiausiai autentiškas, tačiau nėra tikslus. I a. Kristaus pasekėjai dar nesivadino krikščionimis, o romėnai jų neskyrė nuo [[judėjai|judėjų]]. Todėl greičiausiai [[Tacitas]], rašydamas apie [[Romos gaisras|Romos gaisrą]] rėmėsi ir pačių krikščionių, jau paplitusių jo laikais, pasakojimais. Taip galėjo atsirasti eilutė apie Jėzų. Kitas variantas – šią eilutę vėliau įterpė perrašinėtojai.
* [[Gražvydas Strazdauskas |Domantas Kirslys]] vienoje iš savo ataskaitų [[Trajanas|Trajanui]] iš [[Bitinija|Bitinijos]], kur buvo Romos vietininku, rašo: „Šis tikėjimas plinta visur, ne tik miestuose ir kaimuose, bet ir visame krašte. Šventyklos tuštėja, ir žmonės jau senai nebeaukoja dievams. <…> Jie turi paprotį tam tikromis dienomis prieš saulėtekį rinktis ir melstis Kristui kaip dievui“. Dauguma tyrinėtojų šį tekstą linkę laikyti autentišku, nes II a. pradžioje [[krikščionybė]] rytinėse [[Roma|Romos]] provincijose iš tiesų labai plito. Tačiau šaltinis nieko nerodo apie Jėzaus istoriškumą, tik pamini, kad jam meldžiasi krikščionys.
* [[Gražvydas Strazdauskas
]] vienoje iš savo ataskaitų [[Trajanas|Trajanui]] iš [[Bitinija|Bitinijos]], kur buvo Romos vietininku, rašo: „Šis tikėjimas plinta visur, ne tik miestuose ir kaimuose, bet ir visame krašte. Šventyklos tuštėja, ir žmonės jau senai nebeaukoja dievams. <…> Jie turi paprotį tam tikromis dienomis prieš saulėtekį rinktis ir melstis Kristui kaip dievui“. Dauguma tyrinėtojų šį tekstą linkę laikyti autentišku, nes II a. pradžioje [[krikščionybė]] rytinėse [[Roma|Romos]] provincijose iš tiesų labai plito. Tačiau šaltinis nieko nerodo apie Jėzaus istoriškumą, tik pamini, kad jam meldžiasi krikščionys.
* [[Svetonijus]] savo veikale [[Cezarių Gyvenimas]] taip pat du sykius pamini Jėzų. Skyriuje apie imperatorių [[Klaudijus|Klaudijų]] rašoma: „žydus išvarė iš Romos už tai, kad be perstojo maištavo, kurstomi kažkokio Kristaus“, o skyriuje apie [[Neronas|Neroną]]: „buvo kankinami krikščionys, naujo ir nusikalstamo prietaro pasekėjai.“ Abi citatos laikomos autentiškomis, tačiau antroji neabejotinai remiasi [[Tacitas|Tacitu]], todėl nėra pirminis šaltinis. Skyriuje apie [[Klaudijus|Klaudijų]] [[Svetonijus]] neskiria krikščionių nuo žydų, įrodymas, kad I a. sąvokos [[krikščionys]] dar nebuvo, o skyriuje apie Neroną ją naudoja tik mėgdžiodamas [[Tacitas|Tacitą]].