Meri Daglas, atsiribodama nuo [[funkcionalizmas|funkcionalistų]] ir psichologinės krypties antropologų, teigė, kad visuomenę sudaro ne socialinių taisyklių besilaikantys ir vaidmenis atliekantys automatai ir ne auklėjimo diktato suformuoti asmenys, o aktyviai tarpusavyje besiderantys moraliniai veikėjai. Remdamasi [[Claude LevyLévi-StaussStrauss|Klodo Levi-Stroso]] gamtos-kultūros paradigma, ją išvystė į universalią klasifikacinę sistemą, kurios ašis yra kūno-visuomenės paradigma. Pagal šią kertinę ašį atitinkamai metaforizuojami santykiai tarp tvarkos-netvarkos, vidaus-išorės ir, svarbiausia, tyro-grasaus. Pasak Daglas, tikėjimai apie tai, kas yra nešvaru ir kaip tai turi būti traktuojama, neturi būti suvesti į higienos sritį, bet į simbolių grandines, įsitvirtinusias struktūrinėse sistemose: kaip tam tikras daiktas ar dalykas atsiduria ne vietoje ir iškrenta iš tam tikros simbolinės tvarkos. Simboliai, M. Daglas supratimu, yra tiesiogiai susiję su socialinėmis institucijomis: būdami socialinės klasifikacijos priemonės, padeda susiorientuoti tarp įvairių daiktų, žmonių ir veiksmų kategorijų ir jas visas atskirti.<ref>[[Vytis Čiubrinskas]]. SOCIALINĖS IR KULTŪRINĖS ANTROPOLOGIJOS TEORIJOS. Kaunas: VDU, 2007</ref>
