Magdeburgo teisė: Skirtumas tarp puslapio versijų

4 295 pridėti baitai ,  prieš 2 metus
nėra keitimo aprašymo
== Svarba ==
Magdeburgo teisė nebuvo vienintelė miestų savivaldybės teisė nei pačioje Vokietijoje, nei už jos ribų. [[Kelnas]], [[Halė]] ir ypač [[Liubekas]] išsiugdė savo municipalinę teisę, kuri – ypač [[Liubeko teisė]] – buvo smarkiai išplitusi [[Baltijos jūra|Baltijos jūros]] erdvėje. [[Estija|Estijoje]] Magdeburgo teisė buvo beveik visiškai nežinoma, o [[Latvija|Latvijoje]] ji tebuvo įvesta tik kai kuriuose miestuose. Savo originalią municipalinę teisę buvo susikūręs [[Ryga|Rygos]] miestas – ji buvo teisės mišinys.
== Istorija ==
Miestams kurtis Lietuvoje sąlygos atsirado susisluoksniavus visuomenei ir susikūrus valstybei. Valstybės valdžios centrai ėmė telkti valdyme dalyvaujančius žmones bei jų poreikius tenkinančius amatininkus ir pirklius. Pagoniškoje Lietuvoje buvo tik trys miestai: Vilnius, Trakais ir Kernavė. Kernavę 1390 m. sudegino kryžiuočiai ir po to ji nebeatsigavo. Kad sparčiau augtų miestai, LDK trūko kvalifikuotų amatininkų ir pasiturinčių pirklių, todėl didysis kunigaikštis Gediminas XIV a. pirmojoje pusėje kvietė į Lietuvą Hanzos miestų pirklius ir amatininkus.
XIV a. pabaigoje Lietuvai priėmus krikštą miestams imtos teikti vadinamosios magdeburginės privilegijos (t.y. galimybė tvarkytis pagal Vokietijos miesto Magdeburgo pavyzdį). Pirmąją privilegiją dar 1387 m. Jogaila suteikė Vilniui. Panašias privilegijas 1390 m. gavo Brasta (Brestas), 1408 m. – Kaunas, apie 1409 m. – Trakai. Magdeburgo teisė reiškė galimybę miestui turėti savivaldą, t.y. dalinį miesto bendruomenės išsilaisvinimą iš valdovo ar jo vietininkų tiesioginės valdžios. Savivaldos institucijos buvo vaitas, miesto taryba (susidedanti iš burmistrų ir tarėjų), taip pat vadinamasis suolininkų teismas. Aukščiausią miesto valdžios pareigūną – vaitą skirdavo valdovas (privačiuose miestuose – savininkas). Vis dėlto vaito pareigos buvo labiau reprezentacinės (pvz., jis pirmininkavo suolininkų teismo posėdžiams, tačiau pats balso teisės neturėjo), o realią valdžią buvo sutelkusi miesto taryba, kuri skelbdavo miesto vidaus gyvenimo nuostatus, turėjo vykdomąją valdžią, nagrinėjo dalį miestiečių bylų. Miestų savivaldos institucijų rezidencija būdavo rotušė, kurias didieji miestai dėl prestižo stengdavosi statyti mūrines.
Nors minėtos privilegijos buvo suteiktos konkretiems miestams, tačiau jos nustatydavo miestiečių statusą visoje valstybėje. Todėl nuo XV a. galima kalbėti apie besiklostantį LDK miestiečių luomą, nors galutinai visos valstybės mastu jis buvo įteisintas tik 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijoje. Be to, skirtingai nei Vakarų Europoje (Prancūzija, Anglija), LDK miestiečiai neįgijo politinių teisių (jie neturėjo savo atstovų nuo XVI a. pradėtuose šaukti seimuose).
Miestiečių bendruomenę sudarė pirkliai, amatininkai, smulkūs prekeiviai, taip pat padieniai samdiniai, elgetos ir kiti. Visateisiais miestiečiais (vadinamaisiais miesto piliečiais) buvo tik nekilnojamo turto turintys ir miestui prisiekę jo gyventojai. Lietuvos miestuose gyveno įvairių tautybių žmonių. Kaune, o gal ir kituose miestuose, organizuojant miestiečių bendruomenę buvo svarbus atsikėlusių vokiečių pirklių ir amatininkų indėlis. Vilniuje buvo ženkli iš Rusios miestų atsikėlėlių stačiatikių bendruomenė, kurie taip pat buvo laikomi visateisiais miestiečiais. Nekrikščioniškos gyventojų grupės (žydai, karaimai, totoriai) taip pat gyveno miestuose, tačiau jie sudarė atskiras bendruomenes, kurios tvarkėsi pagal savo teisę.
Miestiečiai jungėsi į įvairias brolijas, o nuo XV a. pabaigos pradėjo burtis ir į cechus, vienijančius vienos ar kelių panašių specialybių amatininkus. Kita vertus, pirkliai nesudarė Vakarų Europos miestams būdingų gildijų. Lietuvos miestai pasižymėjo pakantumu įvairioms krikščioniškoms konfesijoms, religiniai konfliktai buvo gana reti. Savivaldos institucijų veikloje dalyvavo įvairių krikščioniškų konfesijų atstovai, amatininkų cechai taip pat juos vienijo.
Bažnyčia, pilis ar dvaras, nors įsikūrę miestuose, jiems nebuvo pavaldūs. Į miestus (ypač Vilnių) kėlėsi ir bajorai bei ponai. Jie įsigydavo žemės sklypų pačiame mieste (dažnai pažeisdami tvarką) ir pasistatydavo savo rezidencijų. Tokie gyventojai nemokėjo mokesčių miestui ir nepripažindavo Magdeburgo teisės veikimo savo valdose. Panaši padėtis klostėsi ir bažnyčių valdose. Tokios privačios ar bažnytinės valdos savivaldaus miesto ribose vadinamos jurisdikomis.
Į miestus keldavosi ir valstiečiai, bet įsilieti į miesto bendruomenę galėjo tik išgyvenę mieste nuo kelerių iki keliolikos metų. Asmeniškai nelaisvi valstiečiai kaip bėgliai dažnai buvo grąžinami savininkui.
 
{{teisė-stub}}
Anoniminis naudotojas