Vokiečių ordinas: Skirtumas tarp puslapio versijų

13 042 baitai pašalinti ,  prieš 4 metus
Puslapis keičiamas tekstu „LOL“
(vikifikuota +papildyta)
(Puslapis keičiamas tekstu „LOL“)
Žymos: Pakeista Žyma: Turinio ištrynimas blanking
LOL
{{Kiti|VO}}
: ''Čia nukreipiamas straipsnis „Kryžiuočiai“. Apie vorus kryžiuočius (Araneidae) žr. [[Kryžiuočiai (vorai)|čia]]''
{{Prūsijos istorija}}
[[Vaizdas:Siegel Grossmeister Deutschritterorden.jpg|thumb|200px|Teutonų ordino didžiojo magistro antspaudas]]
[[Vaizdas:TeutonicShield.svg|thumb|120px|Kryžiuočių ordino kryžius]]
 
'''Vokiečių ordinas''' (arba „Kryžiuočių ordinas“; {{la|Ordo Teutonicus}}, ''Ordo fratrum domus Sanctae Mariae Theutonicorum Ierosolimitanorum'') – riterių ordinas, įkurtas Akroje [[1190]] m. per III [[kryžiaus karai|kryžiaus žygį]] kaip ligonių slaugos ordinas. Buvo pavaldus [[popiežius|popiežiui]] ir Vokietijos imperatoriui.
 
Ordino ženklas – juodas kryžius baltame fone (šis ženklas yra kilęs iš pirmųjų kryžiaus žygių dalyvių skiriamojo ženklo – ant balto apsiausto išsiuvinėto ar prie jo prisiūto juodo kryžiaus).
 
== Istorija ==
 
Popiežius [[Klemensas III]] [[1191]] m. [[vasario 6]] d. [[Popiežiaus bulė|bule]] ordiną patvirtino kaip ''Fratrum Theutonicorum ecclesiae Sanctae Mariae Hiersolymitanae''. [[1196]] m. [[kovo 5]] d. Vokiečių ordinas Tamplierių ordino pavyzdžiu buvo pertvarkytas į riterių ordiną su rezidencija Akros uostamiestyje (dab. Šiaurės Izraelyje). Popiežius [[Inocentas III]] šį pertvarkymą patvirtino [[1199]] m. [[vasario 19]] d. bule, kurioje kaip pagrindinius Ordino uždavinius įvardijo vokiečių riterių gynimą, ligonių gydymą ir kovą su katalikų bažnyčios priešais.
 
Po paskutiniųjų [[kryžiaus karai|kryžiaus žygių]] ir kryžiuočių valstybių [[Artimieji Rytai|Artimuosiuose Rytuose]] žlugimo Ordinas persikėlė į [[Vokietija|Vokietiją]]. Tuo metu Teutonų ordino įtaką ir turtus pastebėjo Europos valdovai, kurie tikėjosi „kovos su pagonimis“ pretekstu pasinaudoti ordinu susidorojant su savo priešininkais.
 
[[1211]] m. Ordinas bandė įsikurti [[Transilvanija|Transilvanijoje]], kur [[Vengrija|Vengrijos]] karalius [[Andrius II]] (Andras) jiems suteikė žemių, tikėdamasis, kad kryžiuočiai padės apsiginti nuo klajoklių kumanų genčių puldinėjimų. [[1225]] m. Ordinas iš ten Vengrijos karaliaus buvo išvytas, nes bandė atsikratyti priklausomybės nuo Vengrijos.
[[Vaizdas:Hermann von Salza Painting.jpg|thumb|Magistras [[Hermanas Salza]]]]
[[1226]] m. [[Mozūrija|Mozūrijos]] kunigaikštis [[Konradas]] kryžiuočius pakvietė į Mozūriją ir perleido jiems [[Kulmas|Kulmo]] (Chelmo) žemę, iš kur kryžiuočiai turėjo kovoti su [[prūsai]]s, neva grasinusiais šiaurinėms Mozūrijos žemėms. [[Šventoji Romos Imperija|Šventosios Romos imperijos]] imperatorius [[Frydrichas II]] ir popiežius [[Grigalius IX]] [[Vokiečių ordino magistras|Didžiajam ordino magistrui]] [[Hermanas Salza|Hermanui fon Zalcai]] (''Hermann von Salza'') vadinamąja „Aukso bule“ perleido visas Prūsijos žemes, kurias Ordinui pavyks užkariauti.
 
=== XIII a. ===
[[Vaizdas:Stato ordine teutonico-1.png|thumb|Vokiečių ordino plėtra iki 1250 m.]]
[[1230]]–[[1249]] m. Ordinas užkariavo beveik visus prūsus ir ėmė kelti grėsmę [[kuršiai|kuršiams]], [[žemaičiai|žemaičiams]], taip pat ir [[lietuviai|lietuviams]]. Vėliausiai užkariauti buvo [[sambiai]], [[skalviai]] ir [[nadruviai]]. [[1237]] m. po [[1236]] m. pralaimėto [[Saulės mūšis|Saulės mūšio]] su Kryžiuočių ordinu susijungė [[Kalavijuočių ordinas]] (nuo tada – [[Livonijos ordinas]]), [[1202]] m. įsikūręs dabartinės [[Latvija|Latvijos]] ir [[Estija|Estijos]] teritorijose. [[1260]] m. kilo [[Didysis prūsų sukilimas]], kurio vienas iš vadų buvo [[Herkus Mantas]] ir kuris tęsėsi iki [[1274]] m., kai buvo galutinai numalšintas. [[1283]] m. teutonai pirmą kartą atakavo Lietuvos žemes<ref> (red.) Steponas Maculevičius, Doloresa Baltrušienė, ''Znajomość z Litwą. Księga tysiąclecia. Tom pierwszy. Państwo'', Kraštotvarka, Kaunas, 1999, ISBN 9986-892-34-1, s. 18. </ref> Galutinai prūsai buvo užkariauti [[1285]] m. Prie šių žemių užkariavimo daug prisidėjo [[Čekija|Čekijos]] karaliaus [[Otokaras II|Otokaro II]] žygis, kurio metu buvo įkurtas [[Karaliaučius]]. Užkariavimo strategija rėmėsi prūsų gynybinių taškų naikinimu ir savų [[pilis|pilių]] statymu, kurios tapdavo tolimesnės ekspansijos bazėmis. Į užkariautas žemes buvo keliami [[kolonizacija|kolonistai]] iš Mozūrijos, Čekijos ir [[Vokietija|Vokietijos]]. [[1309]] m. didysis ordino magistras persikėlė į [[Marienburgas|Marienburgą]], Prūsija tapo Ordino centru.
 
Tolimesnė Ordino [[ekspansija]] į rytus nepavyko. [[1242]] m. Livonijos riterių kariuomenę ant užšalusio [[Peipaus ežeras|Peipaus ežero]] sumušė [[Naugardas|Naugardo]] kunigaikštis [[Aleksandras Neviškis]] (Nevskis). Lietuva tuo metu pamažu išaugo į galingą [[LDK|Didžiąją kunigaikštystę]], kuri prisijungė didelius rusų kunigaikštysčių plotus.
 
=== Kovos su Lenkija ===
 
[[1308]] m. Ordinas užėmė Lenkijos Pamarį, sukeldamas Lenkijos karaliaus [[Vladislovas Lokietka|Lokietkos]] protestus. Ordinas sudarė sąjungą su [[Meklenburgas|Meklenburgo]] valdovu [[Jonas Liuksemburgas|Jonu Liuksemburgiečiu]] ir užpuolė [[Kujavija|Kujavijos]] žemę ir Didžiąją Lenkiją, tačiau pralaimėjo mūšį prie Plovcų. Pralaimėtas mūšis neprivertė Ordino grąžinti Pamarį, o Lokietkai neužteko pajėgų dideliam puolimui prieš Ordiną.
 
[[Vaizdas:Marienburg 2004 Panorama.jpg|thumb|center|500px|[[Marienburgas|Marienburgo]] pilis [[Lenkija|Lenkijoje]].]]
Ordinas bandė pulti Kujaviją ir Didžiąją Lenkiją siaubiamaisiais žygiais, tačiau ryžtinga gynyba ir Kazimiero Didžiojo diplomatinė veikla privertė ordiną [[1343]] m. sudaryti [[Kališo taika|Kališo taiką]], kuria atsisakė Kujavijos, o Pamario ir Kulmo žemių priklausomybę turėjo nuspręsti popiežiaus pasiuntinys. Faktiškai Ordinas jokių žemių Lenkijai negrąžino ir įtampa tarp šių valstybių išliko.
 
=== XIV a. kovos ===
[[Vaizdas:Lietuviai kovoja su vokiečiais.Lithuanians fighting Teutonic Knights (2).jpg|thumb|right|250px|Lietuvių kova su kryžiuočiais. (XIV a. reljefinis paveikslas) ]]
[[1346]] m. Ordinas nupirko iš danų šiaurės estų žemes. Kališo taika privertė Ordiną atsisakyti Lenkijos puolimo. Dėl to Ordinas savo puolimus sukoncentravo prieš Lietuvą, ypatingą dėmesį skyręs [[Žemaitija]]i, kurią užėmęs Ordinas būtų galėjęs geografiškai sujungti savo valdas Prūsijoje ir Livonijoje. [[1337]] m. [[lapkričio 15]] d. Šventosios Romos imperatorius [[Imperatorius Liudvikas IV Bavarietis|Liudvikas IV]] garantavo teises Ordinui į Lietuvos žemes<ref> (red.) Steponas Maculevičius, Doloresa Baltrušiene, ''Znajomość z Litwą. Księga tysiąclecia. Tom pierwszy. Państwo'', Kraštotvarka, Kaunas, 1999, ISBN 9986-892-34-1, s. 21. </ref>.
 
Didžiausią galią Ordinas pasiekė Didžiojo magistro [[Vinrichas Kniprodė|Vinricho fon Kniprodės]] (''Winrich von Kniprode'') laikais ([[1351]]–[[1382]] m.). [[Konradas fon Jungingenas|Konrado fon Jungingeno]] laikais ([[1393]]–[[1407]] m.) Ordinas apėmė didžiausią teritoriją savo istorijoje: buvo prijungtas [[Gotlandas]], [[Noimarkas]] ir Žemaitija.
 
[[1382]] m. kryžiuočiai prie [[Darsūniškis|Darsūniškio]] pirmą kartą Lietuvos žemėje šaudė iš [[Artilerija|artilerijos]].<ref name="kaisiadorys">{{Cite web | title = Kaišiadorių rajono savivaldybė - Istorija | work = kaisiadorys.lt | accessdate = 2016-04-17 | url = http://www.kaisiadorys.lt/index.php?1962326992 | archiveurl = https://web.archive.org/web/20160417122045/http://www.kaisiadorys.lt/index.php?1962326992 | archivedate = 2016-04-17 }}</ref> Didėjanti Ordino galia tiek Lenkijos, tiek Lietuvos valdovus vertė vienyti jėgas. Tuo tikslu [[1385]] m. buvo pasirašyta [[Krėvos sutartis]]. [[1386]] m. [[Jogaila]] priėmė krikštą ir vedė Lenkijos karalaitę [[Jadvyga|Jadvygą]] (1382–1399), tapdamas Lenkijos karaliumi. Lenkija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo sujungta personaline unija, kuri [[XVI a.]] viduryje virto į bendrą Abiejų Tautų Respubliką.
 
=== Kovos prieš LDK ir Lenkiją XV a. ===
[[Vaizdas:Ordensland1410.png|thumb|280px|Kryžiuočių užgrobtos žemės 1410 m.]]
Netrukus [[Lenkijos karalystė]] ir LDK pradėjo karą su Ordinu ([[1409]]–[[1411]] m.), kurio kulminacija buvo Ordino pralaimėtas [[Žalgirio mūšis]] ([[1410]] m. [[liepos 15]] d.). Karo pabaigoje sudaryta [[Torūnės taika|Torūnės (Torno) taika]]. Ši taika sudaryta Jogailą spaudžiant kaimyninių šalių Liuksemburgų dinastijos valdovams, dėl to Ordinas Lenkijai negrąžino nei Pamario, nei Kulmo, Lietuva neatgavo [[Klaipėda|Klaipėdos]], o Žemaitija grąžinta [[Vytautas|Vytautui]] tik iki gyvos galvos. Tačiau taika privertė Ordiną atsisakyti puolimų prieš Lenkiją ir Lietuvą. Nuo to laiko Ordino galia ėmė mažėti, o ekonominė situacija blogėti.
 
=== Galios silpimas ===
Per kelis vėlesnius dešimtmečius Ordino galią sekino vidiniai [[valstybė]]s nesutarimai. Prūsijos miestai ir žemvaldžiai už didelius mokesčius reikalavo teisių valdant valstybę ir [[1440]] m. įkūrė „Prūsų sąjungą“. [[1453]] m. su šia sąjunga susivienijo Lenkijos karalius [[Kazimieras Jogailaitis]]. [[1454]] m. prasidėjo Ordino miestiečių sukilimas. Po šio karo sudaryta [[1466]] m. taika. Ordinas Lenkijai atidavė Pamarį, Kulmą, taip pat dalį [[Varmė]]s su Ordino sostine Marienburgu. Be to, Didysis ordino magistras tapo Lenkijos karaliaus [[vasalas|vasalu]]. Ordino [[sostinė]] buvo perkelta į Karaliaučių.
 
=== Reformacijos įtaka ===
[[1517]] m. kilusios bažnyčios [[reformacija|reformacijos]] idėjos greitai plito ir Ordino valstybėje. [[Martinas Liuteris|Martino Liuterio]] patarimu, paskutinis Didysis ordino magistras Brandenburgo markgrafas [[Albrechtas Brandenburgietis|Albrechtas]]<ref>[http://www.worldroots.com/cgi-bin/gasteldb?@I16838@ Prūsų kunigaikštis Albrechtas]
</ref> perėjo į [[liuteronybė|liuteronybę]] ir [[1525]] m. gavęs dėdės, karaliaus [[Žygimantas Senasis|Žygimanto Senojo]], sutikimą, [[Krokuva|Krokuvoje]] iškilmingai prisiekė Žygimantui, kaip Prūsų kunigaikštis ir įkūrė pasaulietinę [[Prūsijos kunigaikštystė|Prūsijos kunigaikštystę]] (sostinė [[Karaliaučius]]). Nuo to laiko ordino valstybė tapo pasaulietine kunigaikštyste. Daugumas ordino brolių taip pat perėjo į liuteronybę ir tapo dvarininkais. [[1562]] m. paskutinis [[Livonijos ordinas|Livonijos ordino]] magistras [[Gotardas Ketleris]] (''Gotthard Kettler'') tapo pasaulietinės [[Kuršo kunigaikštystė]]s su sostine [[Mintauja]], dab. [[Jelgava]]) kunigaikščiu. Prūsija buvo Lenkijos karalystės vasalė, Kuršas – LDK vasalas. Likusi Livonija buvo prijungta prie LDK, o Šiaurės Estija atiteko [[Švedija]]i. Nuo [[1569]] m. LDK priklausiusios Livonijos žemės tapo Abiejų Tautų Respublikos nuosavybe. Tik maža jų dalis tepanorėjo likti ištikimi katalikybei ir išsikraustė į Vokietiją, kur ordinas turėjo daugybę turtingų savo skyrių. Ten ordinas išliko iki [[1809]] m., kada jį panaikino [[Napoleonas]], o [[Austrija|Austrijoje]] pertvarkytas jis išliko net iki mūsų laikų. Tuo būdu buvusi katalikybės atrama rytuose, ordino valstybė, pirmoji priėmė protestantizmą ir atsisakė nuo katalikybės. [[1618]] m. mirus Albrechto sūnui, Prūsija atiteko jo giminaičiams, Brandenburgo elektoriams. [[1701]] m. iš tų dviejų jungtinių kunigaikštysčių išaugo galinga Prūsų karalystė, kuri pagaliau atsistojo visos Vokietijos priešakyje.
 
=== Ordinas nuo XIX a. iki dabar ===
[[Vaizdas:Coat_of_arms_of_the_Teutonic_Order.png|thumb|Teutonų ordino didžiojo magistro herbas]]
1809 m. [[Napoleonas]] uždraudė ordino veiklą Vokietijoje, jis galėjo veikti tiktai Austrijoje. [[1834]] m. ordinas buvo vėl atkurtas kaip „Vokiečių riterių ordinas“, tačiau Napoleono metu atimti turtai nebuvo grąžinti. [[1929]] m. ordinas pertvarkytas į grynai dvasinį ordiną ir nuo to laiko vadinasi „Vokiečių ordinu“ (''Deutscher Orden''). Nacių valdymo metu, 1938–1945 m. ordinas vėl buvo uždraustas.
 
Šiuo metu ordino magistro būstinė yra Vienoje. Čia yra ir ordino [[archyvas]] bei muziejus. Ordinui priklauso apie 1000 narių, iš jų – apie 100 kunigų, 200 vienuolių seserų bei 700 partnerių. Ordinas iš esmės grįžo prie savo šaknų – daugiausia išlaiko ligonines Izraelyje ir Palestinoje, taip pat rūpinasi vokiškomis bendruomenėmis už Vokietijos ir Austrijos ribų (daugiausiai Italijoje ir Slovėnijoje).
 
== Išnašos ==
<div class="references-small">
<references/>
</div>
 
== Nuorodos ==
* [http://www.deutscher-orden.at/ Oficiali svetainė (vokiška)]
* [http://www.damian-hungs.de/ Der Deutschordenspriester bis 1800]
* [http://www.chivalricorders.org/vatican/teutonic.htm Ordino istorija]
{{commons|Teutonic Order}}
{{SavStr}}
 
 
[[Kategorija:Vokiečių ordinas| ]]