Federico Fellini: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Zirzilia (aptarimas | indėlis)
SNėra keitimo santraukos
Zirzilia (aptarimas | indėlis)
papildyta
Eilutė 1:
[[Vaizdas:Federico Fellini NYWTS 2.jpg|thumb|250px|Federico Fellini]]
'''Federikas Felinis''' ({{deit|Federico Fellini}}; g. [[1920]] m. [[sausio 20]] d. – [[1993]] m. [[spalio 31]] d.) – [[italai|italų]] kino režisierius, laikomas vienu įtakingiausių ir geriausių [[XX amžius|XX amžiaus]] kūrėjų.{{šaltinis|{{VLE|VI|24-25||[[Izolda Keidošiūtė]]. Fellini Federico (Federikas Felinis)}}}}
 
== Biografija ==
Gimė 1920 m. sausio 20 d. [[Riminis|Riminyje]] [[komivojažierius|komivojažieriaus]] šeimoje. Buvo vyriausiasis sūnus, šeimoje dar augo brolis ir sesuo. Vaikystėje buvo silpnos sveikatos, laisvalaikiu labai mėgo organizuoti spektaklius. [[1937]] m. persikraustė į [[Florencija|Florenciją]], čia mokėsi reporterio amato. [[1938]] m. išvyko į [[Roma|Romą]], kur uždarbiavo piešdamas paveikslėlius laikraščiams ir žurnalams, rašė reklaminius tekstus. 1939 m. įstojo į [[Romos universitetas|Romos universiteto]] Teisės mokyklą, tačiau beveik nelankė paskaitų. Tais pačiais metais pradėjo bendradarbiauti su satyriniu žurnalu ''Marc'Aurelio''. [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] metu vengė tarnybos Italijos kariuomenėje. Kai Romą užėmė [[Sąjungininkai (Antrasis pasaulinis karas)|Sąjungininkų]] pajėgos, prekiavo šaržais. Tuo metu susitikęs su kino režisieriumi ''Roberto Rossellini'' bei prodiuseriu ''Sergio Amidei'' kartu parašė scenarijų filmui „Roma – atviras miestas“. Filmas susilaukė didžiulio pasisekimo ir tapo [[Italų neorealizmas|neorealistinio]] žanro pradininku. 1950 m. kartu su režisieriumi ir scenaristu ''Alberto Lattuada'' režisavo filmą „Varjetė šviesos“. 1953 m. filmas „Mamytės sūneliai“ buvo apdovanotas [[Venecijos kino festivalis|Venecijos kino festivalio]] Sidabrinio liūto premija. Vėliau F. Felinio filmai įgavo daugiau simbolikos ir fantazijos. 1957 m. filmas „Kabirijos naktys“ apdovanotas „[[Oskaras|Oskaro]]“ premija Geriausio užsienio kalbos filmo kategorijoje. 1960 m. filmas „Saldus gyvenimas“ laikomas didžiausiu F. Felinio šedevru. Ši juosta buvo apdovanota [[Kanų kino festivalis|Kanų kino festivalio]] pagrindiniu prizu ir „Oskaro“ premija už kostiumų dizainą. 1962 m., kartu su kitais trimis italų režisieriais ''Mario Monicelli'', ''Luchino Visconti'' bei ''Vittorio De Sica'', sukūrė filmą [[Boccaccio '70]]. 1963 m. režisavo iš dalies autobiografinį filmą „8 ½“. 1969 m. filme „Satyrikonas“, kuris yra laisva [[Senovės Roma|Senovės Romos]] rašytojo [[Petronijus|Petronijaus]] interpretacija, F. Felinis siekė išreikšti susirūpinimą plintančioms negatyvioms šiuolaikinės civilizacijos ydoms. 1973 m. autobiografinis filmas „Amarcord“ buvo apdovanotas „Oskaro“ premija Geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje. 1983 m. filme „Ir laivas plaukia“ derinami komedijos ir dramos elementai, farsas ir groteskas. Filmas buvo apdovanotas keturiomis [[David di Donatello]] premijomis. 1993 m. F. Felinis apdovanotas „Oskaro“ premija už viso gyvenimo kūrybą.
 
== Filmografija ==