Sijonas: Skirtumas tarp puslapio versijų

3 249 pridėti baitai ,  prieš 3 metus
pild.
S (Atmestas 90.140.131.66 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Hugo.arg keitimas))
(pild.)
[[Vaizdas:8. MFF Pražský jarmark 3922.jpg|thumb|200px180px|Moteriškas sijonas]]
[[Vaizdas:Kurdish Women in Beirut - 1970.jpg|thumb|180px|Libano [[kurdai|kurdės]] su spalvingais sijonais]]
 
'''Sijonas''' – viršutinis [[apranga|drabužis]], kurį dažniausiai dėvi [[moteris|moterys]]: jo viršus yra ties [[bamba]] ar žemiau, o apačia gali būti įvairiame lygyje. Sijono pagrindinė paskirtis yra pridengti ir šildyti [[Kaulinis dubuo|dubenį]] bei [[koja]]s. Lyginant su [[kelnės|kelnėmis]], sijonas užtikrina geresnę oro cirkuliaciją tarp kojų, tačiau paprastai labiau varžo judesius nei kelnės, tiek dėl sijono pasiuvimo ypatumų, tiek ir dėl visuomenėje priimtinų normų.
Nuo [[1672]] m. [[Europa|Europoje]] sijonai laikomi beveik tik moterišku drabužiu.
 
== Lietuviški sijonai ==
{{commonscat|skirts}}
[[Vaizdas:Lithuanian traditional costumes. Aukštaitija 01.jpg|thumb|180px|Aukštaičių tradiciniai rūbai]]
Lietuvių sijono prototipas buvo [[marginė]], susidedanti iš 3–4 audeklo palų ir nesusiuvama, o tik apsukama aplink liemenį. Sijonai visuose regionuose buvo naminių audinių arba pirktinės medžiagos. Vasarą jie buvo [[linai|lininiai]], žiemą ir skirti išeigai – vilnoniai, pusvilnoniai. [[Vasara]]i ir prastesniems darbams dirbti siuvami [[pakulos|pakuliniai]] sijonai. XVIII–XIX a. visoje Lietuvoje jie buvo siuvami raukti iš trijų–septynių palų. Dažniausiai – keturpaliai. Panašus plotis būna ir sijonų, pasiūtų iš skerso audinio (tokie suvalkiečių ir žemaičių skersadryžiai, išilgadryžiai). Lietuviški sijonai siekė beveik iki žemės. Maždaug trečdalis ir net daugiau medžiagos suraukiama nugaroje, priekyje paraukiama labai mažai (kadangi šią vietą dengia [[prijuostė]]). Priekyje sijonas susegamas [[saga]], kabe arba surišamas prisiūtais raišteliais. Sijono pažemiai dažniausiai iš apačios pamušami linine arba medvilnine medžiaga, kartais apsiuvami „šepetuku“ arba iš siūlų nupinta juostele. Sijonai, ypač kai jų būdavo ne vienas, buvo gan sunkus drabužis.
 
Klostytus sijonus nešiojo tik klaipėdietės, ir tik XIX a. II pusėje. Kitose etnografinėse srityse XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje sijonai kerpami „į klynus“, t. y. siuvami iš kelių į apačią platėjančių dalių.<ref>Šidiškienė I., 1997, ''Lietuvos etnologija (II)'' // Tautiniai drabužiai lietuvių kultūroje</ref>
{{motapr}}
 
Audinius sijonams [[aukštaičiai|aukštaitės]] ausdavo languotus ar dryžuotus, kuriuose vyravo raudona, žalia, violetinė, balta, geltona spalvos. Ypač mėgiami buvo balti, pažemiuose raudonais raštais puošti sijonai. Po jais moterys segėdavo dar po 2–3 baltus ar languotus apatinius sijonus. Kelionėje ar šeimininkaujant viršutinį sijoną pasikaišydavo, dėl to apatinio sijono būdavo gražesnė tik apatinė
dalis, o viršus būdavo pakulinis.
 
[[Dzūkai|Dzūkių]] sijonų audiniai daugiausia languoti su paįvairintais žvaigždučių ar gėlių ornamentais, sodriais raštų ir spalvų deriniais, komponuojant tamsiai mėlyną-juodą arba violetinę–pilką-rudą spalvas. Mėgiami sijonai, kuriuose būdavo ritmiškai išdėstomi ryškūs, kontrastingi spalvoti kvadratai.
 
[[Suvalkiečiai|Suvalkiečių]] tradiciniai sijonai išilgadryžiai. XIX a. pabaigoje plačiadryžiai sijonai išnyksta: ruoželiai susiaurėja, arba sijonai audžiami lygūs, vienspalviai – tamsiai mėlyni, rudi, vyšniniai. Patys seniausi vasariniai sijonai buvo balti, vėliau spalvoti, panašūs į vilnonius.
 
[[Žemaitija|Žemaitijoje]] ir [[Mažoji Lietuva|Mažojoje Lietuvoje]] moterys nešiojo po kelis sijonus. Sijonai daugiausia dryžuoti: išilgadryžiai ir skersadryžiai, rečiau languoti. Vėliau XIX a. II pusėje juos pakeičia vienspalviai sijonai, ir kaip ir kitur, siūti iš „klynų“. Apatiniai sijonai ryškių spalvų, dažniausiai raudoni. Puošniausi matomi sijono pažemiai.
 
== Šaltiniai ==
{{išn}}
 
{{commonscat|skirts}}
[[Kategorija:Viršutiniai drabužiai]]
[[Kategorija:Moterų apranga]]