Vokietijos suvienijimas: Skirtumas tarp puslapio versijų

=== 1848-ųjų revoliucijos ir Frankfurto parlamentas ===

1848-49-ųjų vokiečių revoliucijos siekė suvienyti Vokietiją į vieną šalį. Revoliucijos dalyviai spaudė valstybių vyriausybes, ypač Reino žemėse, sukurti parlamentinę asamblėją, kuri parašytų konstituciją. Kairieji revoliucionieriai tikėjosi, kad konstitucija įtvirtins visuotinį vyrų balsavimą, nuolatinį nacionalinį parlamentą ir suvienytą Vokietiją, galimai valdomą Prūsijos karaliaus. Prūsija atrodė pats logiškiausias pasirinkimas, nes ji buvo ir stipriausia, ir geografiškai didžiausia vokiečių valstybė. Centro-dešinės revoliucionieriai siekė išplėstos balsavimo teisės ir, galimai, laisvos formos susivienijimo. Pasekoje šio spaudimo valstybėse įvyko įvairaus tipo rinkimai, pavyzdžiui Prūsijos trijų klasių balsavimo sistema, kuri suteikė kai kurioms grupėms - turtingiems žemdirbiams - geresnius reprezentavimo šansus.<ref>Blackbourn, Long Century, pp. 138–164.</ref>

1849-ųjų kovo 27-ą Frankfurto parlamentas priėmė ''Paulskirchenverfassung'' (švento Pauliaus bažnyčios konstituciją) ir kitą mėnesį pasiūlė Kaiserio (imperatoriaus) titulą Prūsijos karaliui Frederikui Vilhelmui IV. Viešai karalius pareiškė, kad jis negali priimti karūnos be pačių valstybių - tai yra, princų - sutikimo. Privačiai jis bijojo kitų vokiečių princų prieštaravimų ar Austrijos ir Rusijos karinės intervencijos. Karalius taip pat nenorėjo priimti karūnos iš išrinkto parlamento, žemutinių sluoksnių.<ref>Jonathan Sperber, Revolutionary Europe, 1780–1850, New York, 2000.</ref> Nepaisant griežtų ir apribotų balsavimo reikalavimų, Frankfurto parlamentas sugebėjo parašyti konstituciją ir priimti ''kleindeutsch'' sprendimą. Nors liberalai nepasiekė savo nprimo suvienijimo, jie pasiekė dalinę pergalę dirbdami su vokiečių princais ties dauguma konstitucinių iššūkių bei reformų.<ref>Blackbourn, Long Century, pp. 176–179.</ref>