Tiziano Vecelli: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 92:
Po 1550 m. Ticianas buvo labai pasiturinčiu Venecijos piliečiu. Jo pajamas sudarė ne ven pajamos iš paveikslų, bet ir iš žemės ūkio veiklos, komercijos. 1556 m. [[imperatorius Karolis V]] pasitraukė iš sosto į vienuoyną ir kartu pasiėmė Ticiano paveikslą „Trejybė“ (arba „Paskutinis teismas“), baigtą 1554 m. (dabar Prado muziejuje). Kitu svarbiausiu Ticiano užsakovu tapo Karolio V įpėdinis karalius [[Pilypas II Habsburgas|Pilypas II]], kuriam per sekančius 25 metus dailininkas siuntė pačius geriausius savo paveikslus. Ticianas jau 1548 m. buvo nutapęs pirmąjį Pilypo II portretą (neiššlikęs), apie 1550 m., antros viešnagės [[Augsburgas|Augsburge]] metu − antrąjį, kuriame Pilypas vaizduojamas su šarvais. Pastarasis jaunajam sosto įpėdiniui, kuriam tuo metu buvo apie 24 metus, nepatiko. 1556 m. Ticianas pradėjo trijų paveikslų seriją pagal [[Ovidijus|Ovidijaus]] „Metamorfozes“. Du iš jų: „Diana ir Akteonas“ ir „Diana ir Kalistonė“, 1559 m. buvo pasiųsti karaliui. Trečiasis, „Akteono mirtis“, taip ir nebuvo pabaigtas, rastas po Ticiano mirties jo dirbtuvėse. Vėlyvieji Ticiano mitologiniai paveikslai tapo psichologiškai sudėtingesniais, dramatiškesniais už ankstyvuosius, kuriuose daugiausiai buvo vaizduojamas nerūpestingas antikinių herojų ir dievų gyvenimas. Apie 1559−1562 m. Ticianas nutapė „Europos pagrobimą“, dar vieną paveikslą Pilypui II. Gali būti, kad tarp karaliaus ir dailininko buvo susitarimas dėl tapybos darbų.
Apie 1558 m. nutapytas „Kristaus guldymas į karstą“ ir 1560 m. − „Geroji naujiena“ San Salvatore bažnyčiai Venecijoje rodo gilėjantį dramatizmą Ticiano religiniuose paveikluose, sąmoningą neužbaigtumą. [[Džordžas Vazaris]] skeptiškai vertino šiuos paveikslus, tikino, kad jie pakenkė Ticiano reputacijai ir geriau dailininkas jų išvis nebūtų tapęs. Kartu Vazaris labai tiksliai nusakė Ticiano vėlyvosios tapybos pasikeitimo esmę: plačių ir gilių potėpių naudojimą, kurie iš toliau žiūrovų akyse susiliedavo į puikų vaizdą, nors iš arti paveikslas atrodydavo atliktas labai nerūpestingai. Vėlesnių tyrinėtojų nuomone, technikos pasikeitime pasireiškė Ticiano palinkimas į [[manierizmas|manierizmą]] vėlesnėje kūryboje. Ticianas buvo žymiausiu to meto Venecijos dailininku, bet dėl to, kad dauguma jo paveikslų buvo užsakomi iš užsienio, po 1560-ųjų susidarė sąlygos mieste iškilti kitiems dailininkams, kurie buvo labai įtakoti Ticiano − [[Tintoretas|Tintoretui]] ir [[Paolas Veronezė|Paolui Veronezei]]. Po 1560-ųjų Ticianas pradėjo labiau rūpintis savo paveikslų populiarinimu graviūromis. Jis kreipėsi dėl jų į vieną talentingiausių to meto graverių [[Cornelis Cort]] ir 1567 m. paprašė iš Venecijos valdžios privilegijos apsaugoti
''„Kai kurie žmonės, abejingi menui ir norėdami išvengti darbo, bei iš godumo dėl pelno, užsiima tuo, pasisavina graviūrų kūrėjo garbę nuvertindami jo kūrinius, bei pelnydamiesi iš kitų darbo; be to, apgaudinėdami publiką menkaverte kopija.“''<ref>Christopher L. C. E. Witcombe. Copyright in the Renaissance: Prints and the Privilegio in Sixteenth-Century Venice and Rome. BRILL, -2004. Inroduction. xxvii</ref>
| |||