Ukijo-e: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Atmestas 81.7.78.172 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Ah3kal keitimas) |
LT, + vienišo str. paminėjimas |
||
Eilutė 3:
== Istorija, technika ==
[[Ksilografinė spauda Japonijoje]] naudota dauginant [[sutra]]s, kitus religinius tekstus. Tačiau savarankiška meno šaka medžio raižyba tapo tik [[XVII a.]] Ukijo-e stilius vienijo realistišką [[Kamakura laikotarpis|Kamakuros periodo]] vaizdavimą su brandžiuoju [[Momojama laikotarpis|Momojamos]] ir [[Tokugavos šiogūnatas|Tokugavos]] periodų dekoratyviuoju stiliumi. Pirmuoju reikšmingu ukijo-e menininku įvardijamas [[Hišikava Moronobu]] (1618–1694). Iš techninės pusės menininkai iš pradžių naudojo piešimą tušu pagal trafaretą ir spausdinimą medžio kaladėlėmis. Po piešinio suformavimo ant popieriaus ar šilko, jis būdavo spalvojamas [[ranka]] su [[dažai]]s. 1765 m. [[Sudzukis Harunobu]] išrado būdą atspausdinti medžio kaladėlėmis vientisą spausdinį įvairiomis spalvomis. Pirmieji tokie kūriniai buvo kalendoriai ''nishiki-e'', kuriuos užsakinėjo pasikeitimui švenčių proga turtingi [[Edo]] gyventojai. Ši technika ženkliai pakeitė ukijo-e galimybes ir leido pasiekti įspūdingų dailės efektų. Ukijo-e menininkai daugiausiai vaizdavo žymias kurtizanes, geišas, [[kabuki]] teatro aktorius, teatro ir erotines scenas (iš to žanro pavadinimas, „nepastoviuoju pasauliu“ buvo vadinami [[Edo]] ir kitų miestų pasilinksminimų kvartalai). Paskutinis XVIII a. ketvirtis vadinamas japonų estampų „aukso amžiumi“. XIX a. aktorių ir geišų vaizdinių sumažėjo, didžiausi meistrai, Hokusajus ir Hirošigė, skyrė daugiau dėmesio peizažų vaizdavimui. 1867 m. žlugus šiogūnatui ir Japonijai atsivėrus prekybai su Vakarais, pradėjus šalies modernizaciją − ukijo-e žanras patyrė nuosmukį.
Sukuriant ukijo-e spaudinį dalyvaudavo 4 žmonės: menininkas, raižytojas, spausdintojas ir leidėjas. Leidėjas (kuris paprastai būdavo ir pardavėju) suformuodavo užsakymą ir įvertindavo kokybę. Menininkas priklausydavo nuo graverio ir spausdintojo darbo perkeliant kūrinio idėją į spaudinį. Menininkas iš pradžių sukurdavo piešinį ant popieriaus. Šis piešinys būdavo nukopijuojamas ant beveik permatomo popieriaus lakšto ir pagal jį graveris ant medžio (paprastai [[vyšnia|vyšnios]]) kaladėlės paviršiaus išraižydavo formas, kuriose aukštesni plotai ir linijos būdavo skirti dengti dažais ir tušu. Spaudinys būdavo sukuriamas popieriaus lapą nuspaudžiant ant dažytos formos. Kuriant įvairiaspalvius spaudinius būdavo naudojamos vis skirtingos medžio kaladėlės (iki 20). Spaudiniui buvo naudojamas popierius iš [[šilkmedis|šilkmedžio]], nes jis buvo pakankamai stiprus atlaikyti daugelį nuspaudimo procesų ir gerai sugėrė tušą. Pagal vieną formą galima buvo sukurti kelis tūkstančius spaudinių iki ji susidėvėdavo.
eilutė 24 ⟶ 25:
* [[Utagava Kunijošis]] (1797–1861)
* [[Cukioka Jošitošis]] (1839−1892)
== Lietuvoje ==
Japonų medžio raižiniai [[XIX a.]] pabaigoje – [[XX a.]] pradžioje buvo jau žinomi kaimyniniuose kraštuose. Lietuvoje amžiaus pradžioje taip pat domėtasi japonų menu, todėl per [[Sankt Peterburgas|Sankt Peterburgą]], [[Berlynas|Berlyną]], [[Varšuva|Varšuvą]] pasiekė ir Lietuvą, tuometinius kolekcininkus, paveikė ir [[Mikalojus Konstantinas Čiurlionis|M. K. Čiurlionio]] kūrybą.<ref name="japonai">[http://ldmuziejus.mch.mii.lt/Spauda/Senoji_graviura.htm Senoji japonų graviūra] „Muziejininkystės biuletenis“. 2000 m. Nr. 2</ref><ref name="Ona">[http://museums.lt/restauratoriu-dirbtuvese-onos-bagnickaites-japonisku-graviuru-kolekcijos-tyrinejimai/ Onos Bagnickaitės japoniškų graviūrų kolekcijos tyrinėjimai] (P. Gudyno restauravimo centras)</ref> Šių kūrinių Lietuvoje atsirado įvairiais keliais. [[1940]] m. [[Šiaulių Aušros muziejus|Šiaulių „Aušros“ muziejus]], nacionalizavus dvarų turtus, įsigijo 21 medžio raižinį iš Čiurlionio bendramokslės Onos Bagrickaitės, gyvenusios [[Santekliai|Santeklių]] dvare ([[Viekšnių valsčius]]) ir turėjusios beveik visų garsiausių Edo epochos dailininkų darbų.<ref name="Ona"/> Per karą Šiaulių eksponatus išsaugojo muziejininkas Vladas Zdzickauskas. [[Vilniaus dailės akademija|Vilniaus dailės akademijos]] biblioteka saugo 23 medžio raižinius, kurie, manoma, buvo įsigyti Berlyne ir priklausė [[Kauno meno mokykla]]i. [[Kretinga|Kretingos]] [[pranciškonai]] savo kolekcijoje turi 13 japoniškų raižinių, prieš keletą metų gautų iš [[JAV lietuviai|JAV lietuvio]] kolekcininko kun. [[Leonardas Kazimieras Andriekus|Leonardo Andriekaus]]. Kauno [[Balys Sruoga|Balio Sruogos]] muziejus turi 3 kūrinius iš [[Sudzukis Harunobu|Sudzukio Harunobu]] ciklo „Žaliųjų rūmų gražuolės“ (gautus iš O. Bagnickaitės). [[Lietuvos dailės muziejus|Lietuvos dailės muziejuje]] per pirmąjį muziejaus egzistavimo dešimtmetį susiformavo 24 medžio raižinių rinkinys.
[[2000]] m. [[Vilniaus paveikslų galerija|Vilniaus paveikslų galerijoje]] surengta japonų senųjų [[graviūra|graviūrų]] paroda.<ref name="japonai"/> Kūriniai buvo paskolinti iš minėtų muziejų, o darbai, kuriems reikėjo restauratorių pagalbos, buvo sutvarkyti [[Prano Gudyno restauravimo centras|Prano Gudyno restauravimo centre]].<ref name="japonai"/>
== Galerija ==
eilutė 31 ⟶ 38:
The Calligraphy Lesson LACMA M.80.219.43.jpg| [[Utamaras]]. ''„Kaligrafijos pamoka“''
Hiroshige Fishing boats on a lake.jpg| [[Hirošigė]]. ''„Žvejų valtys ežere“''
Yoshiiku (1862) key block face b.jpg|Paruoštas medžio raižinys (1862 m.)
</gallery>
== Išnašos ==
{{ref}}
== Šaltiniai ==
| |||