Sepuku: Skirtumas tarp puslapio versijų

405 pridėti baitai ,  prieš 1 metus
nėra keitimo aprašymo
 
[[Vaizdas:Wakisashi-sepukku-p1000699.jpg|thumb|150px|[[Tanto]], paruoštas sepuku]]
'''Sepuku''' ([[japonų kalba{{ja|jap. k.]] 切腹 ''|seppuku''}} / ''harakiri''  – [[pilvas|pilvo]] perskrodimas), dažniau žinomas kaip '''harakiri'''  – [[ritualas|ritualinės]] [[savižudybė]]s būdas [[japonijaJaponija|Japonijoje]] feodalizmo laikais, priimtas tarp [[samurajus|samurajų]] kastos, vengiant [[negarbė]]s (nelaisvės, pažeminimo).
 
Skirtingi to paties reiškinio pavadinimai kilo iš skirtingų [[hieroglifas|hieroglifo]] skaitymų:<ref>Ross, Christopher. ''Mishima's Sword'', p.68.</ref>
* ''Sepuku''  – „aukštasis“, poetinis stilius, kilęs iš [[kinų kalba|kinų kalbos]], atitinka „garbingai pasitraukti“.
* ''Harakiri''  – prasčiokiškas, atsainus stilius, atitinka „persirėžti pilvą"pilvą“
 
== Sepuku filosofija ==
Sepuku atsiradimas buvo daugiau praktinio pobūdžio  – nusikirsti galvą gan sudėtinga, be to, tikėta, kad [[siela]] yra [[pilvas|pilve]], taigi pilvo perpjovimas laikytas tiesiausiu keliu [[mirtis|mirti]].
 
Ilgainiui šis reiškinys apipintas sudėtinga filosofija: atlikdamas ''sepuku'' [[samurajus]], įveikdamas [[skausmas|skausmą]] ir [[mirties baimė|mirties baimę]], demonstruodavo savo stiprybę ir savo ketinimų grynumą prieš dievus ir žmones. Dauguma samurajų rašė, kad norint perpjauti sau pilvą reikia ypatingos drąsos, ir ilgainiui tai tapo tik jų privilegija. Paprastiems žmonėms buvo leista pasikarti ar nusiskandinti, samurajų moterims persipjauti gerklę ([[džigai]] ceremonija), tačiau tik samurajai galėjo įvykdyti sepuku. Paprasta mirtis laikyta tik žinomų išdavikų lemtis.
 
Vienas samurajus gerokai vėliau po pirmosios tokio pobūdžio savižudybės rašė, kad kūnas ir siela yra kaip obuolys ir jo šerdis. Tai galima pamatyti tik akimis. Todėl kaip ir norint pamatyti obuolio šerdį, jį reikia perpjauti peiliu, taip ir žmogaus siela tampa matoma tik „išlaisvinus“ ją iš kūno.
* pagal [[nuosprendis|nuosprendį]] (tik kilmingiesiems samurajams) kaip garbės atstatymas.
* savanoriškai (kai paliesta [[garbė]] arba kaip [[ištikimybė]]s savo valdovui ženklas). Šiuo atveju galėdavo būti šios pagrindinės priežastys:
** ''Džiunši'' (''Junshi''): savižudybė dėl šeimininko mirties. Dažnai sutinkama samurajų karų metu, tačiau ''džiunši'' buvo uždraustas [[Edo laikotarpis|Edo epochoje]] dėl didelio samurajų mirčių skaičiaus. Paskutinė žymi savižudybė buvo 1912  m., kai sekdamas [[Imperatorius Meidži|imperatoriumi MeijiMeidži]] nusižudė generolas ''Nogi Maresue''.
** ''Kanši'' (''Kanshi''): savižudybė protestuojant. Ne itin dažna. Žudydavosi, kai šeimininkas kitaip neišklausydavo samurajaus nuomonės. Žymiausią tokio pobūdžio savižudybę įvykdė ''Hirate Nakatsukasa Kiyohide'' (1493-15531493–1553), kuris bandė priversti jauną ir netolerantišką ''[[Oda Nobunaga]]'' pakeisti savo gyvenimo stilių.
** ''Sokocuši'' (''Sokotsu - – shi''): taip vadinama savižudybė, kai samurajai norėdavo atlyginti kam nors už savo blogą poelgį. Tai  – geriausiai žinoma sepuku priežastis, kuri buvo gan populiari. Generolas ''Yamamoto Kansuke Haruyuki'' (1501-15611501–1561), kuris įsiveržė į priešininkų būrį, taip savo šeimininkui ''Takeda'' sukeldamas mirtiną pavojų, sunkiai sužeistas pabėgo iš kovos lauko ir nusižudė. Admirolas ''Takijiro Onishi'' nusižudė atsiprašydamas už visų [[kamikadzė|kamikadzių]], kurių atakas jis pasiūlė, mirtį.
 
== Ritualo eiga ==
[[Vaizdas:Akashi Gidayu writing his death poem before comitting Seppuku.jpg|thumb|150px|Generolas AkashiAkaši GidayuGidaju ruošiasi atlikti Sepukusepuku po pralaimėto mūšio 1582  m. Jis ką tik parašė savo mirties poemą, kuri matoma kampe dešinėje viršuje. [[TsukiokiCukioka Jošitoši]] paveikslas „Akashi„Akaši Gidayu“Gidaju“ iš „Mėnulio aspektų“ ciklo, apie [[1890]]  m.]]
[[Vaizdas:Seppuku.jpg|thumb|left|250px|Sepuku ritualas. Nuotrauka iš R. B. Peery knygos „The Gist of Japan - – The Islands, Their People, And Missions“, [[1897]]  m.]]
 
Sepuku buvo atliekamas dviem etapais: su ''[[vakizaši]]'' (trumpu kardu) arba ''[[tanto]]'' (peiliu) per pilvą ir dažniausiai po to sekusiu galvos nukirtimu. [[Edo laikotarpis|Edo laikotarpiu]] sepuku tapo sudėtingu [[ritualas|ritualu]].
 
Pirmiausia, buvo išdėstomas baltai aptrauktas [[tatami]], ant kurio padedama didelė balta [[pagalvė]]. [[liudininkasLiudininkas|Liudininkai]] turėdavo diskretiškai pasitraukti į vieną tatami pusę, priklausomai nuo to, kokia svarbia laikyta savižudybė.
 
Samurajus, dažnai apsivilkęs baltą [[kimono]], klaupdavosi ant pagalvės, jo judesiai turėjo būti ramūs. Vieno metro atstumu už samurajaus kairėje klaupdavosi jo ''kaišiakunin'' („antrasis“). „Antrasis“ dažniausiai būdavo artimiausias „velionio“ draugas, nors jo pareigos nelaikytos populiariomis. Jo pareigos buvo nutraukti savižudžio kančias, nukertant galvą, samurajui persipjovus pilvą. Neteisingai atlikti pareigą buvo laikyta didele gėda, todėl ''kaišiakunin'' privalėjo turėti tvirtą ranką. Itin gėdinga buvo visiškai nukirsti galvą - – ji turėjo likti sukibusi su kūnu neperpjautos odos juostele. ''Kaišiakunin'' pagalba buvo privilegija, kuri priklausė tik garbingai kovojusiems - – už netikusį elgesį charakiri nubaustas samurajus į tokią pagalbą neturėjo teisės.
 
Priešais samurajų ant lakuoto padėklo būdavo padėtas peilis. Kai samurajus buvo pasiruošęs, jis kiek atlaisvindavo kimono klostes, kad matytųsi pilvas. Tada viena ranka paimdavo peilį, kita ištraukdavo jį iš [[makštis (dėklas)|makšties]], ją padėdamas kitoje pusėje. Taip paruošęs, peiliu prapjaudavo savo pilvą kryžmai iš kairės į dešinę. Peilis turėjo būti grąžintas į žaizdą ir tada pjaunama aukštyn. Dauguma samurajų [[agonija|agonijoje]] šio paskutinio pjūvio neatlaikydavo, nes „antrasis“ dažniausiai nukirsdavo galvą, pastebėjęs pirmuosius kančios ženklus. Pirmasis pjūvis vadintas ''džiūmondži'' (''jūmonji''  – „kryžminis pjūvis“), o įvykdžius ir antrąjį, laikyta itin ypatingu sepuku.
 
Labai svarbus buvo samurajaus tvirtumas sepuku metu. Nemažai istorinių dokumentų pasakoja apie samurajus, kurie prieš savižudybę prarasdavo šaltakraujiškumą ir jiems būdavo priverstinai nukertama galva. Tikrasis sepuku su prideramu ramumu galbūt galėjo būti įvykdytas tik visą gyvenimą tam ruošiantis.
 
Dažnai samurajus prieš sepuku parašydavo [[eilėraštis|eilėraštį]], tai buvo atliekamo ritualo dalis.
 
Sepuku įrankiai (peilis, kardas) po ritualo neturėjo būti ir toliau naudojami.
 
Analogišką ritualą atlikdavo [[Tsepukucepuku]] atveju  – kai mirdavo samurajaus valdovas.
 
== Sepuku uždraudimas ir likimas ==
Oficialiai panaikintas [[1868]] m., tačiau neišnyko. Naujaisiais laikais, ypač per [[antrasisAntrasis pasaulinis karas|II pasaulinį karą]], buvo paplitęs tarp japonų kariškių. Garsesni atvejai užregistruoti net [[1970]] m. (žymus japonų rašytojas [[Yukio Mishima]]) ir [[1999]] metaism.
{{Commons|Category:Seppuku|no=T}}
 
== Išnašos ir šaltiniai ==
{{Išnašos}}
 
=== Literatūra ===
* {{cite book
| title = Mishima's Sword: Travels in Search of a Samurai Legend
| last = Ross
| first = Christoper
| publisher = Da Capo Press
| year = 2006
| isbn = 978-0-306-81513-3
|location=|pages=|quote=|via=}}
 
[[Kategorija:Japonijos istorija]]
30 914

pakeitimų