Atmosferos sraujymės: Skirtumas tarp puslapio versijų

376 baitai pašalinti ,  prieš 2 metus
nėra keitimo aprašymo
S (Atmestas 78.62.129.5 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Powermelon keitimas))
Žyma: Žyma: Žymos „Tvarkyti“ panaikinimas
[[Vaizdas:Aerial Superhighway.ogv|miniatiūra|dešinėje|Atmosferos sraujymės]]
{{tvarkyti}}
'''Atmosferos sraujymės''' – ypatingai greitai judančio [[oras|oro]] srautai, mokslininkų kartais vadinami „oro upėmis“. Dažnai jos driekiasi kelis šimtus mylių (, o storis – 1 – 2 mylios (1 [[mylia]] = 1609,344 mmetrų). Žemiausias aukštis, kuriame aptinkamos sraujymės, yra apie 4 km, aukščiausiai – 24 km aukštyje. Sraujymės dažniausiai aptinkamos ties [https://en.wikipedia.org/wiki/Tropopause tropopauze], bet gali susiformuoti ir [[stratosfera|stratosferoje]]. Vėjo greitis turi siekti mažiausiai 56 mylias per valandą, kad būtų įvardijama [[atmosfera|atmosferos]] sraujymė. Maksimalūs greičiai gali siekti ir 400 mylių per valandą – apie 640 km/val.
 
== Sraujymės apibūdinimas ==
 
200 ir 300 hPa barinės topografijos žemėlapių analizė yra svarbi prognozėms dėl kelių priežasčių, viena iš jų – sraujymių aptikimas. Vėjai aukštesniuose atmosferos sluoksniuose yra vidutinių platumų ciklonų ir audrų „varomasis srautas“, todėl jei aukštesnių sluoksnių vėjai yra silpni, audrų sistemos kryptingai judės lėčiau negu tuomet, kai vėjai yra stipresni. Atmosferos sraujymės ir yra aukštesnių sluoksnių vėjų stiprumo šaltiniai.
[[Vaizdas:Aerial Superhighway.ogv|miniatiūra|dešinėje|Atmosferos sraujymės]]
'''Atmosferos sraujymės''' – ypatingai greitai judančio oro srautai, mokslininkų kartais vadinami „oro upėmis“. Dažnai jos driekiasi kelis šimtus mylių (, o storis – 1 – 2 mylios (1 mylia = 1609,344 m). Žemiausias aukštis, kuriame aptinkamos sraujymės, yra apie 4 km, aukščiausiai – 24 km aukštyje. Sraujymės dažniausiai aptinkamos ties [https://en.wikipedia.org/wiki/Tropopause tropopauze], bet gali susiformuoti ir stratosferoje. Vėjo greitis turi siekti mažiausiai 56 mylias per valandą, kad būtų įvardijama atmosferos sraujymė. Maksimalūs greičiai gali siekti ir 400 mylių per valandą – apie 640 km/val.
 
== Atradimas ==
== Atmosferos sraujymių atradimas ==
 
Atmosferos sraujymes pirmasis atrado japonų meteorologas Wasaburo Ooishi 1920 metais, kuris panaudojo oro balionus sekti aukštesnių lygių vėjams, paleisdamas juos nuo [[Fudzijamos kalnas|Fudžijamos kalno (angl. [https://en.wikipedia.org/wiki/Mount_fuji Mount Fuji])]. Japono darbas reikšmingai prisidėjo prie vėjų judėjimo supratimo, bet apsiribojo Japonijos, o ne globaliu mastu.<br />
 
Žinių apie sraujymes padaugėjo, kai amerikiečių pilotas Vilis Postas (Wiley Post) pabandė vienas apskristi aplink pasaulį. Kad įvykdytų savo užsibrėžtą žygdarbį, sukūrė hermetišką kostiumą, kuris turėjo jam padėti labai aukštai skristi. Per bandomąjį skrydį Postas pastebėjo, kad jo vėjo greičio matavimai ant žemės ir ore yra skirtingi ir nurodantys, kad jis skrenda oro sraute.<br />
Nepaisant šių atradimų, terminas „atmosferos sraujymė“ ({{en|Jet stream}}) oficialiai nebuvo įvardintas iki 1939 m., kai jį savo tyrimų pranešime panaudojo vokiečių meterologas Heinrichas Seilkopfas (Heinrich Seilkopf). Nuo tada, žinių apie sraujymes dar padaugėjo per Antrą pasaulinį karą, kai pilotai pastebėjo vėjo greičio pasikeitimus skraidydami tarp Europos ir Šiaurės Amerikos.
 
== Formavimasis ir jį lemiantys, veiksniai ==
[[Vaizdas:Earth Global Circulation.jpg|miniatiūra|dešinėje|Globali Žemės cirkuliacija]]
 
Atmosferos sraujymė formuojasi riboje tarp iš pietų nuo ekvatoriaus atkeliaujančio šiltesnio oro ir iš šiaurės atslenkančio šalto oro – susidaro didžiausi tiek temperatūriniai, tiek slėgio skirtumai, kurie ir nulemia didžiulius vėjo greičius.
 
[[Vaizdas:Earth Global Circulation.jpg|miniatiūra|dešinėje|Globali Žemės cirkuliacija]]
Sraujymėse vėjai pučia iš vakarų į rytus, bet dažnai visa oro tėkmė krypsta į pietus arba šiaurę. Sraujymė išsidėsto ties šalto ir šilto oro riba, o šios ribos geriausiai išreikštos būna šaltuoju metų periodu, todėl ir sraujymės stipriausios abiejuose pusrutuliuose žiemą. Žemės pasvirimas ir sukimasis aplink savo ašį paaiškina [http://www.srh.noaa.gov/jetstream//global/circ.htm globalią cirkuliaciją], o ši – ir oro judėjimą sraujymėse vakarų – rytų kryptimi. Jei Žemė nesisuktų, saulė labai stipriai įkaitintų ties pusiauju esantį paviršių, o jis – tvyrantį orą virš jo, kuris kiltų į aukštesnius atmosferos sluoksnius ir judėtų link polių. Ties poliais oras stipriai atvėstų, leistųsi žemyn ir vėl judėtų link ekvatorių. Dėl tokio vienodo žemės įšilimo ir vienodos oro cirkuliacijos atmosferoje, susiformuotų dvi aukšto slėgio sritys ties poliais ir plati žemo slėgio sritis ties pusiauju.
 
[[Vaizdas:Jetcrosssection.jpg|miniatiūra|dešinėje|Hadlio – Ferelio – Poliarinė atmosferos cirkuliacinės gardelės]]
Tačiau Žemės sukimasis padalija globalinę cirkuliaciją į tris gardeles – Hadlio ([https://en.wikipedia.org/wiki/Hadley_cell Hadley cell]), Ferelio ([https://en.wikipedia.org/wiki/Ferrel_cell#Ferrel_cell Ferrel cell]) ir poliarinę (Polar cell). Tarp šių cirkuliacinių gardelių yra aukšto arba žemo paviršiaus slėgio juostos. Oras nejuda tiesiai į šiaurę ir pietus dėlto, kad oras, pakilęs nuo stipriai įkaitusio ekvatoriaus, turi tam tikrą judesio kiekį. Nuo judesio kiekio bei nuo vietovės, virš kurios yra oras, judėjimo greičio lyginant su Žemės sukimosi greičiu ir priklauso oro judėjimo kryptis.
 
Oras, keliaudamas aplink Žemę, išlaiko tą patį judesio kiekį, o tai reiškia, kad oras, pakilęs nuo ekvatoriaus ir judantis link vieno iš polių, turi ir išlaiko judėjimą rytų kryptimi kaip konstantą. Žemės paviršius juda lėčiau už virš jo esančią oro masę, kuri keliauja link polių, todėl toldamas nuo ekvatoriaus oras juda rytų kryptimi greičiau ir greičiau.
== Sraujymių branduoliai ir jų įtaka ==
 
Sraujymių šerdys (angl. [http://ww2010.atmos.uiuc.edu/%28Gh%29/guides/mtr/cyc/upa/jetstrk.rxml Jet streaks]streak) – maksimalių vėjo greičių ruožai. Kai oras patenka į sraujymės šerdį, jo judėjimas tampa žymiai greitesnis. Kai šerdį palieka, sulėtėja. Tokie pagreitėjimai bei sulėtėjimai, kartu su sraujymės srauto užlinkimu ir dideliu vėjo poslinkiu, lemia oro tūrių susikaupimą kaikuriose srityse (konvergencija) ir sklidimą, tolimą vienas nuo kito (divergenciją). Tokios konvergencijos bei divergencijos zonos turi reikšmingą įtaką paviršiaus slėgiui, tuo pačiu ir audrų bei kritulių formavimuisi.
 
Palankiausios sraujymių sritys audrų ir kritulių formavimuisi yra šerdies priešakyje kairėje (išėjime, {{en|exit}})ir šerdies gale dešinėje (įėjime, {{en|entrance}}), kur oro srautai diverguoja. Sraujymių šerdžių patekimas į žemesnio slėgio sritį gali lemti slėgio kritimą, ciklono gilinimąsi ir išplitimą. Tai vyksta tuomet, kai aukštesniuose atmosferos lygiuose oro srautai diverguoja stipriau už žemiau esančius konverguojančius srautus, virš žemo slėgio centro didesni oro tūriai yra pakeliami į viršų negu atiteka, taip sukeldami paviršiaus slėgio kritimą ir ciklono gilinimąsi.
# Williams J. ''Jet stream roars along high above earth.'' http://www.usatoday.com/weather/tg/wjstream/wjstream.htm
# Woollings T., Hannachi A., Hoskins B. (2009) ''Variability of the North Atlantic eddy – driven jet stream.'' DOI: 10.1002/qj.000
 
[[Kategorija:Atmosfera]]
[[Kategorija:Vėjai]]
4

pakeitimai