Italų disko: Skirtumas tarp puslapio versijų

Pavadinimą šokių muzikai iš Italijos 1983 m. suteikė Bernhard Mikulski, Vokietijos „ZYX“„ZYX Music“ garso įrašų firmos vadovas. Iki to laiko ši muzika buvo vadinama bendriniais žodžiais itališka šokių muzika, arba JAV − spagečių šokių muzika, neišskiriant jos kaip atskiro stiliaus. Bernhard Mikulski buvo aktyvus itališkos popmuzikos propaguotojas ir išleido pirmą oficialų itališkų disko dainų rinkinį pavadinimu „The Best of Italo Disco“. Italų disko muzika apibūdinama lengvomis melodijomis, lengvai įsimintinu ir pasikartojančiu dainavimu, futuristiniais tembrais, kartais lengvu, erdviniu skambėjimu, su reguliariu ritmu ir orientacija į šokių muziką, pasodrintą paprastais sintezatorių, ritmo mašinų ir pirmos kartos vokoderių efektais.

Italų disko muzika buvo daugiausiai orientuota į JAV ir tarptautinę publiką, todėl daugelyje išpopuliarėjusių italo disko dainų naudoti angliški tekstai, angliškaiatlikėjai dainuojantysdainavo atlikėjaisu ryškiu itališku akcentu. Pačioje Italijoje tradicinė šokių muzika buvo folk dainos ir tarantelos, naudojami akordionai, tamburinai, akustinės gitaros, o ne sintezatoriai, elektroniniai mušamųjų garsai ir „slap“ boso gitara. Italo disko rėmėsi tradicine disko-fank šokių muzika, kuri pasiekė pasaulinio populiarumo (ir kartu Italijoje) 1977-1978 m. su [[Bee Gees]], [[Boney M]], ir [[Donna Summer]] (prodiusuota italo [[Giorgio Moroder]]) dainomis. Steigėsi disko klubai, nauji atlikėjai siekė kurti kažką panašaus, net [[Adriano Celentano]] 1977 m. išleido vien angliškai įdainuotą albumą su šešiomis disko stilių įmituojančiomis dainomis. Išpopuliarėjo itališkai dainuojantys disko atlikėjai (Raffaella Carrà, Alan Sorrenti, Viola Valentino). Tai buvo savotiškas atsakas eurodiskoeuro disko propaguotojamsatlikėjams ([[Giorgio Moroder]], [[Cerrone]], [[Kraftwerk]]).

1980-ųjų pradžioje italų disko muzika buvo paveikta kai kurių anglų „naujųjų romantikų“ ([[Soft Cell]] „Tainted Love“, [[Fiction Factory]] „Fell Like Heaven“, [[OMD]] „Enola Guy“) ir vokiečių muzikos. Italų disko apibūdinama ne tiek atskiru žanru, kiek naudojamų muzikinių technikų visuma. 1982 m. italų disko pasireiškė jau kaip vientisas stilius. 1983 m. kai kurios italų disko dainos sulaukė didžiulio populiarumo, Gazebo singlas „I Like Chopin“ singlas buvo parduotas daugiamilijoniniu tiražu. Garsi italų disko leidybine firma buvo „Disco„Discomagic Magic“Records“. 1980-ųjų pabaigoje italų disko stilius pradėjo nykti daugeliui atlikėjų pasukus į Hi-NRG stilių. Italų disko atgarsių galima išgirsti Divine, Roni Griffith, Sinitta, Stacey Q, Samantha Fox atliekamose dainose. Vokietijoje italų disko stilius paveikė „discofox“ stiliaus atsiradimą ([[Modern Talking]], Fancy, Bad Boys Blue).

Kiti paminėtini atlikėjai: Krisma (Chrisma), Carrara, George Aron, Tom Hooker, Albert One, Linda Jo Rizzo, Martinelli, Righeira, Ago, Den Harrow, Miko Mission, Albert One, Radiorama, Ken Laszlo, Edyta, Fun Fun, Scotch, Doctor's Cat.