Perlas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Vaidila (aptarimas | indėlis)
Vaidila (aptarimas | indėlis)
Eilutė 7:
Ilgą laiką perlų atsiradimą gaubė legendos. Buvo manoma, kad tai moliuskų kiaušiniai, kad juos į perluotę įdeda žuvys ir t. t.
 
Pirmasis Europoje mokslinius perlų prigimties tyrinėjimus atliko garsusis sistematikas [[Karlas Linėjus]], išauginęs upinių perlų, kurie dabar saugomi Karlo Linėjaus draugijos muziejuje [http://www.pearl-guide.com/forum/archive/index.php?t-332.html].
 
Perlai susiformuoja [[dvigeldžiai|dvigeldžių moliuskų]] kriauklėje. Kai į [[kriauklė|kriauklę]] patenka svetimkūnis (smėlio kruopelė, parazitas, paties moliusko [[planetos mantija|mantijos]] fragmentas), jis ima dirginti jautrų moliusko kūną, ir šis išskiria [[kalcio karbonatas|kalcio karbonato]] ([[Perlamutras|perlamutro]]), kuris sluoksnis po sluoksnio apgaubia minėtąjį svetimkūnį. Kalcio karbonatas gali būti dviejų mineralų formoje – [[kalcitas|kalcito]] ar [[aragonitas|aragonito]]. Tarp mineralinių sluoksnių įsiterpia organika (konchiolinas, C<sub>8</sub>H<sub>13</sub>O<sub>5</sub>N), todėl perlai priskiriami organinės kilmės brangakmeniams. Perlamutrinis perlų blizgesys susidaro dėl nevienodo [[šviesos lūžimas|šviesos lūžimo]] skirtinguose pusiau skaidriuose perlo sluoksniuose ir yra tuo gražesnis, kuo sluoksniai plonesni, ir kuo jų daugiau. Paprastai perlai būna baltos, rečiau kreminės, rožinės spalvos; randama žalių, mėlynų ir net juodų perlų. Pastarieji, vadinami juodaisiais [[Taitis|Taičio]] perlais, ypač vertinami.