Vikipedija

Marijampolės šv. Vincento Pauliečio bažnyčia: Skirtumas tarp puslapio versijų

Naršyti istoriją interaktyviai
← Prieš tai darytas keitimasKitas pakeitimas →
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
Nėra keitimo santraukos
Atšauktas naudotojo 5.20.42.38 (Aptarimas) darytas keitimas 5400682
Žymos: Anuliuoti Žyma: Trynimas
Eilutė 1:
{{Kiti|Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia|}}
----
 
==== STAČIATIKIŲ ŠVENTOJO NIKOLAJAUS STEBUKLADARIO CERKVĖ ====
Carizmo laikais Marijampolėje keletą kartų bandyta pastatyti stačiatikių cerkvę, tačiau šios užmačios nebuvo įgyvendintos iki 1900 m., kai į mūsų miestą iš Kauno buvo perkėltas 111–asis Dono pėstininkų pulkas. Jo vadas Aleksej Sergejevič Besonov, padedamas kapitono Ivan Spiridonovič Michalovski, sugebėjo pastatyti cerkvę per vienerius metus.
 
1900 metų spalio mėnesį buvo įmūrytas pirmasis akmuo, o 1901 metų rugsėjo 2–ąją (pagal naująjį kalendorių) maldos namai buvo pašventinti šv. Nikolajaus Stebukladario vardu. Cerkvė, turinti kryžiaus formą, pastatyta išimtinai kareivių pastangomis. Ant bokštų ir varpinės buvo iškelti paauksuoti dideli kryžiai, sienos sumūrytos iš raudonų plytų, langai, durys ir atbrailos buvo papuoštos baltomis plytomis. Ikonostasas pagamintas iš ąžuolo. Cerkvės vidus papuoštas ikonomis, kurios buvo įrėmintos paauksuotuose rėmuose. Jas nutapė vietos liaudies mokyklų inspektorius S.A. Kremenski, 111–jo Dono pėstininkų pulko štabo kapitonas Sergej Jestojevič Janučkov ir šio pulko eilinis Timosejev. Grindys išklotos kiliminio rašto plytelėmis, patalpas šildė keturi pečiai.
 
Į cerkvės varpinę buvo įkelti šeši varpai, didysis svėrė 200 pūdų, bendras jų svoris siekė 300 pūdų.
 
Cerkvės statyba kainavo 18 000 rublių. Vienas iš aukotojų buvo ir Rusijos imperatorius Nikolajus II–asis, kurio nurodymu leista nugriauti vieną iš akmeninės karčemos statinių, kurio akmenys buvo panaudoti cerkvės pamatams. Taip pat imperatorius skyrė 5000 rublių statybos darbams užbaigti.
 
Pirmojo pasaulinio karo metu caro kariuomenė, po pralaimėjimo vokiečiams, apleido Marijampolę. Kartu su kariuomene pasitraukė ir karininkų bei valdininkų šeimos. Todėl mieste liko nedidelė stačiatikių bendruomenė, kurios poreikius galėjo tenkinti kapinėse esanti Švš. Trejybės koplyčia.
 
==== ĮGULOS BAŽNYČIA ====
Atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, 1919 metais Marijampolės marijonai pradėjo tvarkyti apleistą cerkvės pastatą, įrengė katalikų apeigoms tinkamą altorių. Po metų, Seinų vyskupijos kurijai leidus, buvo pašventintas pastatas ir naujai katalikų bažnyčiai suteiktas Šv. Vincento Pauliečio titulas.
 
Marijampolėje įsikūrus DLK Vytenio 9–ajam pėstininkų pulkui, nuo 1924 metų bažnyčia tapo įgulos maldos namais. Tačiau dar keturis metus nebuvo išspręsta teisinė bažnyčios priklausomybė, todėl kildavo tam tikro nepasitenkinimo tarp miestelėnų ir kariškių. 1929 metų sausio 14 dieną, po užtrukusių derybų buvo pasirašyta sutartis tarp Krašto apsaugos ministerijos ir Vilkaviškio vyskupijos kurijos. Sutartyje ministerija trisdešimt šešiems metams išnuomojo bažnyčios pastatą ir žemės sklypą kurijai, kuri įsipareigojo leisti bažnyčioje melstis Marijampolės įgulos kariams, sekmadieniais ir šventadieniais.
 
1935 metais Krašto apsaugos ministerija bažnyčios remonto darbams skyrė 3 500 litų. Garsūs bažnytiniai meistrai Adomas Karalius ir Vincas Penčyla padirbino suolus ir sakyklą. Dailininkė Zofija Šukutytė nutapė keletą siužetinių paveikslų: „Šv. Šeimos kelionė į Egiptą“, „Sauliaus atsivertimas“ ir kiti. Bažnyčios kupole buvo nutapyti Vytauto Didžiojo, šv. Kazimiero, vyskupo Melchioro Giedraičio ir vyskupo Jurgio Matulaičio portretai. Atnaujintą bažnyčią pamėgo ne tik kariai, bet ir marijampoliečiai inteligentai. Po dviejų metų 9–ojo pėstininkų pulko vado generalinio štabo pulkininko Antano Gaušo rūpesčiu buvo sutvarkytas bažnyčios šventorius, pastatyti šventoriaus vartai ir tvora.
 
1940 metais sovietų okupacinė valdžia siekė uždaryti bažnyčią, todėl Vilkaviškio vyskupas Antanas Karosas paskubėjo įkurti antrąją parapiją mūsų mieste. Šv. Vincento Pauliečio parapijoje gyveno 1700 tikinčiųjų.
 
Tolimesni istoriniai įvykiai įrodo, kad naujos parapijos ir bažnyčios likimas buvo nulemtas okupantų. 1944 metais vėl į Marijampolę sugrįžo sovietai ir po penkių metų buvo pareikalauta bažnyčią perduoti Marijampolės kraštotyros muziejui, o parapiją panaikinti. Tačiau penkiolika metų bažnyčios pastatas buvo naudojamas kaip sandėlis grūdams ar kitiems daiktams laikyti. 1966 metais bažnyčios pastatą buvo sumanyta pritaikyti miesto archyvui, taip sunaikinant interjerą ir pastato erdves.
 
==== BAŽNYČIOS GRĄŽINIMAS TIKINTIESIEMS ====
Lietuvoje prasidėjus Atgimimui, 1989 metų balandžio 13 dieną Marijampolės miesto liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas nusprendė bažnyčios pastatą grąžinti Vilkaviškio vyskupijai. Šį sprendimą patvirtino ir aukštesnė to meto valdžia Vilniuje bei užregistravo atkurtą antrąją mūsų miesto parapiją. Remdamasis šiais sprendimais, Vilkaviškio vyskupijos vyskupas Juozas Žemaitis atkurtosios parapijos klebonu paskyrė kunigą Juozą Pečiukonį. 1990 metų balandžio 29–ąją įvyko pirmosios Šv. mišios ir atgautosios bažnyčios atšventinimo ceremonija.
 
Bažnyčios pastatas ir šventorius buvo apverktinos būklės, todėl teko ne tik įdėti daug darbo, bet ir ieškoti lėšų. Rekonstruojant, tvarkant, gražinant bažnyčią ir jos teritoriją, savo darbu bei finansine parama prisidėjo gausybė geradarių – eilinių parapijos žmonių ir įvairių įmonių vadovų. Paramą teikė Marijampolės savivaldybės vadovai bei Vokietijos tikintieji iš Altenbergo parapijos ir Paderborno arkivyskupijos. 2001 metais pavyko užbaigti visus restauravimo darbus, todėl rugsėjo 23 dieną įvyko Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios konsekracijos iškilmės.{{Kiti|Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia|}}
{{coord|54.551476|23.348847|type:landmark|display=title}}
{{ltbaz|Marijampoles Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia.png|Vilkaviškio|Marijampolės|Marijampolės savivaldybė|Marijampolė|Vytauto g. 31a|mūras|XIX a. pabaiga|[[neobizantika]]}}
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/wiki/Marijampolės_šv._Vincento_Pauliečio_bažnyčia"