Mongolijos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

XVII a. pradžioje Mongolija buvo padalinta į Pietų, Rytų ir Šiaurės. XVII pabaigoje nusilpo visų mongolų chano valdžia ir decentralizuoti mongolai turėjo priešintis stiprėjančiai jurčenų ([[mandžiūrai|mandžiūrų]]) valstybei rytuose. Paskutinis Šiaurės Yuanų kaganas buvo Ligdenas XII a. pradžioje. Jis susipyko su mandžiūrais dėl kinų miestų siaubimo ir su dauguma mongolų genčių. [[1618]]  m. Ligdenas pasirašė sutartį su [[Mingų dinastija]], kad saugos šiaurines sienas nuo mandžiūrų mainais į sidabrą. Nurhaci Bagaturas, suvienijęs mandžiūrus, pasiūlė Ligdenui sąjungą kovoje su kinais. Ligdenas pareiškė, kad Nurhaci yra per silpnas kaip sąjungininkas ir uždraudė jam plėšti kinų miestus, kurie mokėjo jam duoklę. Nurhaci atsakė, kad Ligdenas pervertina savo karių skaičių, o vėliau patraukė į savo pusę Ligdeno vasalus ir jį nugalėjo 1622  m. Po to Ligdenas pralaimėjo mandžiūrams ir pietų mongolams [[1625]] ir [[1628]]  m.

Mongolai išvadavo Rytų Mongoliją ir Chovdo regioną, bet Kinijos respublika toliau valdė šiaurės [[Sindziangas|Sindziangą]], Viršutinę Mongoliją, Bargą, Pietų Mongoliją. [[1913]]  m. [[vasario 2]] d. Bogdas Chanas pasiuntė mongolų raitelius išvaduoti Pietų Mongoliją. Rusija atsisakė parduoti ginklus mongolams, [[Nikolajus II]] išsivadavimo kovą vadino "mongolų„mongolų imperializmu"imperializmu“<ref name="Jamsran">L.Jamsran, Mongolian revolution of 1911. 1996</ref>. Didžioji Britanija skatino Rusiją panaikinti Mongolijos nepriklausomybę, nes buvo bijoma, kad "mongolams„mongolams iškovojus nepriklausomybę sukils Vidurio Azija"Azija“<ref name="Jamsran"/>. 13,5 tūkst. mongolų karių nugalėjo 70 tūkst. kinų ir išvadavo beveik visą Pietų Mongoliją, bet turėjo atsitraukti dėl ginklų trūkumo [[1914]]  m. Per šį karą žuvo 400 mongolų ir 3 795 kinai.

Po nepriklausomybės Mongolija pradėjo modernizuotis. [[1914]]  m. suformuotas dviejų rūmų parlamentas. [[1915]]  m. priimtas teisinis kodeksas. 1912  m. [[lapkričio 3]] d. Rusija ir Mongolija pasirašė sutartį be Kinijos tarpininkavimo. Ši sutartis pripažino Mongoliją kaip Mongolijos valstybę ir patvirtino, kad Bogdas Chanas yra jos monarchas. Tačiau spaudžiant kinų ir rusų vyriausybėms, Rusijos, Mongolijos ir Kinijos pasirasšyta Kiachtos sutartis 1915  m. panaikino Mongolijos nepriklausomybę, ji tapo Kinijos autonominiu regionu. Mongolija vis dar stengėsi išlaikyti visų savo teritorijų nepriklausomybę, o Kinija kėsinosi į visas mongolų žemes. Rusija norėjo, kad tik dalis mongolų žemių turėtų autonomiją K|inijos sudėtyje. Po aštuonių mėnesių derybų mongolai turėjo nusileisti rusų spaudimui. Tačiau faktiškai kinai Mongolijos nevaldė. 1915  m. Mongolija prarado Bargą, Tuvą, Pietų Mongoliją, [[Džiungarija|Džiungariją]].

[[FileVaizdas:Baron ungern.ruem.jpg|right|thumb|200px|Baronas Ungernas von Šternbergas]]

Po Rusijos revoliucijos 1917  m. Kinija siekė paversti Mongoliją eiline provincija. [[1919]]  m. pabaigoje kinų generolas Ksu Šuzengas užėmė Urgą ir privertė Bogdą Chaną ir kilminguosius atsisakyti nepriklausomybės. Tokie nepriklausomybės kovų vadai kaip Magsarjavas ar Damdinsurenas buvo įkalinti ir nužudyti.

[[FileVaizdas:Khalkhin Gol Soviet offensive 1939.jpg|thumb|right|200px|Sovietų puolimas per Chalchin Golo mūšį 1939  m.]]

Mongolijos Liaudies Partija įkurta 1921  m. susijungus dviem pogrindžio organizacijoms, kurios turėjo savitą požiūrį į Mongolijos ateitį. Vienai grupei vadovavo Soliin Danzanas, o kitai - – Bodoo. Jie siekė sovietų paramos ir Bogdas Chanas tam nesipriešino, nes norėjo su sovietų parama išsaugoti nepriklausomybę, bet sovietams nereikėjo chano, nes jie turėjo Mongolijos Liaudies Partijos paramą.

Revoliucija prasidėjo [[kovo 18]] d., kai 400 savanorių, vadovaujamų Sukhbaataro, užpuolė 2000 kinų garnizoną Kiachtoje. Po to mongolai ir Raudonoji armija pajudėjo į pietus, kur sunaikino kinų armijos likučius, kurie plėšė taikius gyventojus, ir Urgerno baltuosius. Didžiausi mongolų savanorių mūšiai vyko Tujiin Narse su kinais ir Zelteryje ir Bulnajuje su Urgerno baltagvardiečiais. Chatanbataras Magsarjavas, Urgerno pasiųstas į vakarines provincijas, perėjo į Mongolijos raudonųjų pusę. Jis nugalėjo Kazantsevo, Vandanovo ir generolo Bakicho baltagvardiečius. Chasbataras Baikalovas atlaikė apsuptį prie ežero Tolbe. Po sąmokslo raudonieji paėkė Urgerną į nelaisvę. Raudonieji įžengė į Urgą (dbar Ulan Batoras) 1921  m. liepą. Mongolijos revoliucijos lyderiai paskelbė nepriklausomybės atkūrimą. Sovietai pripažino, kad Mongolija yra Kinijos dalis per slaptą susitikimą su kinais 1924  m.<ref name="Bor">J.Bor, Mongolian independence, 1996</ref> Sovietai oficialiai pripažino Mongolijos nepriklausomybę tik [[1945]]  m., bet vykdė antimongolinę politiką iki 1991  m.<ref name="Bor"/>

Mongolijos Liaudies Partija paliko Bogdą Chaną nominalia valstybės galva, bet tikroji valdžia liko partijos ir sovietų patarėjų rankose. Po paslaptingos Bogdo Chano mirties Mongolijos Liaudies Partija panaikino monarchiją, sukūrė naują konstituciją, paskelbė [[Mongolijos Liaudies Respublika|Mongolijos Liaudies Respubliką]] 1924  m. [[lapkričio 26]] d. Mongolija su Tarybų Sąjunga tapo izoliuota nuo likusio pasaulio, bet buvo apsaugota nuo kinų agresijos, kurie laikė Mongoliją Kinijos dalimi.

[[1928]]  m. bandos buvo kolektyvizuotos, privati prekyba ir transportas uždrausti, vienuolynai ir kilmingieji užpulti. Tai sukėlė ekonominį žlugimą ir neramumus, Mongolijos komunistai nugalėjo sukilėlius remiami sovietų 1932  m. spalį. Kolektyvizacija buvo panaikinta Naujo posūkio politikos pretekstu, radikalūs kairieji buvo išstumti iš postų, juos apkaltinus partijos taisyklių nesilaikymu. Naujo posūkio politika ir liberalesne ekonomika žavėjosi tokie nauji Mongolijos lyderiai kaip premjeras P. Gendenas. Tačiau jie nesuprato, kad tai laikinas sovietų atsitraukimas. Nauja represijų banga [[1937]]  m. beveik visiškai sunaikino budistų dvasininkiją Mongolijoje.

Buriatai pradėjo keltis į Mongoliją dėl carinės Rusijos priespaudos XX a. pradžioje.<ref>B.Shirnen, Migration and language of the Buryats, 2005</ref> Stalinas sustabdė migraciją ir pradėjo mongolų genocidą [[1930]]  m. Per stalinistines represijas Mongolijoje buvo nužudyti beveik visi buriatų vyrai ir 22-33 tūkst mongolų (3-5% visų gyventojų: nacionalistai, vienuoliai, intelektualai, kilmingieji, karininkai ir eiliniai piliečiai) dėl Stalino spaudimo.<ref>[http://www.olloo.mn/modules.php?name=News&file=print&sid=113303 Богд хааны жолооч хилс хэрэгт хэлмэгдсэн нь] '''(Mongolian)'''</ref>

<ref name="Death Tolls">[http://users.erols.com/mwhite28/warstat5.htm#Mong2 Twentieth Century Atlas - – Death Tolls]</ref> Kai kurie autoriai mano, kad buvo nužudyta 100 tūkst.<ref name="Death Tolls"/> žmonių. XX a. ketvirto dešimtmečio pabaigoje Mongolijos Liaudies Respublikoje gyveno 700-900700–900 tūkst. žmonių. Nukentėjusiųjų nuo represijų nuošimtis didesnis nei Tarybų Sąjungoje.

Rusų istorikas V. Suvorovas teigė, kad Mongolijos parama sovietams per Antrą pasaulinį karą buvo tiek pat svarbi kiek ir JAV, nes mongolai parūpino šiltų drabužių.<ref>[http://www.polit.mn/content/2206.htm;jsessionid=FAF6B2B851F446ED2DF18E8399923D43 ГЕРМАНЫГ ДАРСАН ХОЛБООТОН УЛСЫН НЭГ НЬ МОНГОЛ] (Mongolian)</ref><ref>[http://militera.lib.ru/research/suvorov3/08.html В.Суворов. Последняя республика ГЛАВА 8 У КОГО СОЮЗНИКИ ЛУЧШЕ?] (Russian)</ref><ref>V.Suvorov, The last republic</ref>

Sovietai ir mongolai kovėsi prieš japonus Chalchin Golo mūšyje [[1939]]  m. Rytų Mongolijoje.<ref name="nepko">[http://nepko.niitlelch.mn/content/5008.shtml Халхын голын байлдааныг АНУ-д судалсан нь]</ref> 1945  m. mongolai dalyvavo sovietų invazijoje į [[Vidinė Mongolija|Vidinę Mongoliją]]. Tuo metu Kinija sutiko pripažinti Mongolijos nepriklausomybę, jei bus surengtas plebiscitas. 1945  m. [[spalio 20]] d. stebint kinams įvyko plebiscitas ir 100% balsų buvo už nepriklausomybę.<ref name=Jes>{{cite book |last1=Jessup |first1=John E. |title=A Chronology of Conflict and Resolution, 1945-1985 |year=1989 |publisher=Greenwood Press |location=New York |isbn=0-313-24308-5 |page= |pages=}}</ref> Po komunistų pergalės Kinijoje [[1949]]  m. Mongolija palaikė gerus santykius su abiem kaimynėm, bet po [[Kinijos-TSRS santykių lūžis|kinų ir rusų nesutarimų]] rėmė Tarybų Sąjungą. Tik [[1960]]  m. Mongolija tapo JTO nare, anksčiau trukdė JAV ir Kinijos veto.

Nedidelis Mongolijos Demokratinės Sąjungos susirinkimas [[1989]]  m. [[gruodžio 10]] d. žymi demokratijos pradžią Mongolijoje. [[1990]]  m. [[kovo 4]] d. Jalaltos aikštėje susirinko 100 tūkst. demonstrantų, kurie žygiavo link vyriausybės pastatų, reikalavo politbiuro atsistatydinimo, Komunistų partijos atskyrimo nuo vyriausybės. Kai vyriausybė atmetė reikalavimus kovo 7-9 d. kilo bado streikas, tad politbiuras atsistatydino, prasidėjo derybos dėl ekonominių reformų. Pirmi demokratiniai rinkimai įvyko 1990  m. liepą.

[[2002]]  m. [[spalio 3]] d. Taivano užsienio ministerija pareiškė, kad Taivanas pripažįsta Mongolijos nepriklausomybę<ref>{{cite web|url=http://www.taipeitimes.com/News/archives/2002/10/11/0000175237|title=Mongolian office to ride into Taipei by end of the year|publisher=Taipei Times |date=2002-10-11|accessdate=2009-05-28|quote=In October 1945, the people of Outer Mongolia voted for independence, gaining the recognition of many countries, including the Republic of China. (...) Due to a souring of relations with the Soviet Union in the early 1950s, however, the ROC revoked recognition of Outer Mongolia, reclaiming it as ROC territory.}}</ref>.