Vokietijos suvienijimas: Skirtumas tarp puslapio versijų

* [[1819]]: Karlsbado įsakai užgniaužia visas pan-Germaniškas veiklos formas tam, kad išvengtų 'Vokiečių valstybės' sukūrimo; [[Prūsijos karalystė]], kita vertus, inicijuoja mainų sąjunga su kitomis Konfederacijos valstybėmis;

* [[1834]]: [[Prūsijos karalystė|Prūsijos]] vadovaujama [[Vokietijos muitų sąjunga|muitų sąjunga]] išsivysto į ''Zollverein'', kuriai priklauso beveik visos Konfederacijos narės, išskyrus Austriją;

* [[1848]]: Sukilimai [[Vokiečių konfederacija|Vokiečių Konfederacijoje]], pavyzdžiui [[Berlynas|Berlyne]], [[Drezdenas|Drezdene]] ir [[Frankfurtas|Frankfurte]], priverčia Prūsijos karalių [[Frydrichas Vilhelmas IV|Frydrichą Vihelmą IV]] paskelbti Konfederacijos konstituciją. Tuo metu, 1848 m. sukuriamas Frankfurto parlamentas, kuris bando paskelbti suvienytą Vokietiją, bet jam sukliudo Viljamas IV. Vieningos Vokietijos klausimas su ''Kleindeutschland'' sprendimu (neįtraukiant Austrijos) ar vadinamosios ''Großdeutsch'' (su Austrija) pradėjo kilti.

* [[1850]]: Erfurto sąjunga buvo trumpai trukęs vokiečių valstybių unijos federacijos formatu bandymas, pasiūlytas [[Prūsijos karalystė|Prūsijos karalystės]]. Erfurto Sąjungos parliamentas (''Erfurter Unionsparlament''), trukęs nuo 1850 m. kovo 20 d. iki balandžio 29 d., pradėjo darbą ankstesniame Augustinijos vienuolyne [[Erfurtas|Erfurte]]. Sąjunga niekada netapo realybe ir buvo visiškai nužeminta Olmutzo susitarimu (''Olmützer Punktation''), sutartimi tarp Prūsijos ir Austrijos, pasirašyta 1850 m. lapkričio 29 d., kuria Prūsija paliko Erfurto sąjungą ir priėmė Vokietijos Konfederacijos, su Austrijos vadovavimu, sugrįžimą.<ref>{{cite book|last1=Blackbourn|first1=David|title=The Long Nineteenth Century: A History of Germany, 1780-1918|date=1997|publisher=Oxford University Press|location=Oxford}}</ref><ref>{{cite book|last1=Mai|first1=Gunter|title=Die Erfurter Union und das Erfurter Unionsparlament 1850|date=2000|publisher=Böhlau|location=Köln}}</ref>

== Vokiškai kalbanti centrinė Europa ankstyvajame XIX amžiuje ==

Iki [[1806]] m., vokiškai kalbanti centrinė Europa buvo sudaryta iš daugiau nei 300 politinių darinių, iš kurių dauguma priklausė arba [[Šventoji Romos imperija|Šventajai Romos imperijai]] arba plačiai [[Habsburgų dinastija|Habsburgų dinastijos]] dominijai. Žemės skyrėsi dydžiu – nuo mažų ir sudėtingų princų Hehenlohe šeimos valdų iki didelių, tiksliai apibrėžtų teritorijų kaip Bavarijos ir [[Prūsijos karalystė|Prūsijos karalystės]]. Skyrėsi ir valdžios formos: [[laisvasis imperijos miestas|laisvieji imperiniai miestai]], taip pat besiskiriantys vienas nuo kito dydžiu, kaip galingasis [[Augsburgas]] ir mažytis Veilas prie Štato; bažnytinės teritorijos, besiskiriančios dydžiu ir įtaka, kaip turtingoji Reichenau abatija ir galingoji Kelno arkivyskupystė; ir dinastinės valstybės kaip Viurtembergas. Šios žemės (arba jų dalys – ir [[Habsburgų monarchija]], ir [[Hohencolernai|Hohenzolernų]] Prūsija turėjo teritorijų už imperijos ribų) sudarė Šventosios Romos imperiją, kuriai vienu metu priklausė net 1000 darinių. Nuo penkioliktojo amžiaus, su keliomis išimtimis, imperijos [[kurfiurstas|kurfiurstai]] išrinkdavo vienas po kito Habsburgų šeimos galvas į [[Šventosios Romos imperijos imperatorius|Šventosios Romos imperatoriaus]] sostą. Tarp vokiškai kalbančių valstybių, Šventosios Romos imperijos administraciniai ir teisiniai mechanizmai suteikė erdvę konfliktams tarp žemdirbių ir žemės savininkų, tarp ir viduje jurisdikcijų, išspręsti. Per imperinių ratų (''Reichskreise'') organizavimą, grupė šalių sujungdavo išteklius ir skatino regioninius ir organizacinius interesus, įskaitant ekonominį bendradarbiavimą ir karinę apsaugą.<ref>{{cite book|last1=Allen Vann|first1=James|title=The Swabian Kreis: Institutional Growth in the Holy Roman Empire 1648–1715|date=1975|location=Bruxelles|page=Vol. LII|edition=Studies Presented to International Commission for the History of Representative and Parliamentary Institutions.}}</ref>

Antrosios koalicijos karas (1799–1802 m.) su [[Napoleonas Bonapartas|Napoleonu Bonapartu]] baigėsi imperinės ir sąjungininkų armijos pralaimėjimu. Lunéville (1801) ir Amiens (1802) sutartys, 1803-ųjų Mediatizacija perkėlė dideles Šventosios Romos imperijos dalys į dinastines valstybes ir supasaulietino bažnytines teritorijas. Dauguma imperinių miestų dingo iš politinio ir teisinio žemėlapio, o tenais gyvenančios visuomenės priklausė kitiems valdovams. Šis perkėlimas ypač padidino Viurtembergo ir [[Badeno didžioji kunigaikštystė|Badeno]] teritorijas. 1806-ais, po sėkmingos Prūsijos invazijos ir Prūsijos ir Rusijos pralaimėjimo [[Jėnos mūšis|Jėnos]] mūšiuose, Napoleonas padiktavo Pressburgo sutartį, kuria užbaigė Šventosios Romos imperijos egzistavimą.<ref>{{cite book|last1=A. Kann|first1=Robert|title=History of the Habsburg Empire: 1526–1918|date=1974|location=Los Angeles|page=221|ref=I}}</ref>

 

Valdant Prancūzijos imperijai (1804–1814 m.), populiarus vokiškasis nacionalizmas klestėjo reorganizuotose vokiečių valstybėse. Dalinai dėl bendros patirties, nors ir valdomi prancūzų, įvairūs pateisinimai iškilo „Vokietijai“ kaip vienai valstybei identifikuoti. Kaip vokiečių filosofas [[Johann Gottlieb Fichte]] yra pasakęs:<ref>{{cite book|last1=Fichte|first1=Johann Gottlieb|title=Adress to the German Nation|date=1808|ref=I}}</ref>

<div class="center" style="width: auto; margin-left: auto; margin-right: auto;">Pirmosios, originalios ir tikrosios natūralios šalių sienos yra be abejonės jų vidinės sienos. Tuos, kurie kalba ta pačia kalba, pati gamta sujungti daugybe nematomų ryšių, dar prieš prasidedant bet kokiam žmonių menui. Jie supranta vienas kitą ir turi galią tęsti šį supratimą daugiau ir aiškiau. Jie priklauso drauge ir yra pagal gamta neišskiriami, vienas ir tas pats.</div>

Bendra kalba galbūt galėjo būti matoma kaip šalies pagrindas, bet šiuolaikiniai devynioliktojo amžiaus Vokietijos istorikai pastebi, kad prireikė daugiau nei vien lingvistinių panašumų šiems keliems šimtiems politinių darinių suvienyti.<ref>Sheehan, pp. 384–387.</ref> Vokiškai kalbančios centrinės Europos patirtys prancūzų dominavimo metais prisidėjo prie bendro tikslo išvaryti prancūzų įsiveržėlius ir atgauti savo žemių kontrolę. Napoleono kampanijų Lenkijoje (1806–1807 m.) būtinumas, Iberijos pusiasalis, vakarinė Vokietija ir imperatoriaus katastrofiška invazija į Rusiją (1812) panašiai nuvylė daug vokiečių, princų ir žemdirbių. Napoleono kontinentinė sistema beveik sugriovė centrinės Europos ekonomiką. Žygyje į Rusiją dalyvavo beveik 125 000 karininkų iš vokiečių žemių ir šios armijos praradimas įkvėpė daug vokiečių, iš ir aukštesniosios ir žemesniosios klasių, įsivaizduoti centrinę Europą, nepriklausomą nuo Napoleono įtakos.<ref>Jakob Walter, and Marc Raeff. ''The diary of a Napoleonic foot soldier''. Princeton, N.J., 1996.</ref> Studentų milicijų, kaip Lützow nepriklausomųjų padalinių, įkūrimas pateikė šios tendencijos pavyzdžių.<ref>Sheehan, pp. 384–387</ref> Sutriuškinimas Rusijoje atlaisvino prancūzų pančius Vokietijos princams. 1813-aisiais Napoleonas pabandė vėl įtraukti Vokietijos žemes į prancūzų įtakos zoną. Sekantis Išsilaisvinimo karas kulminavosi [[Leipcigo mūšis|Leipcigo mūšyje]], kitaip vadiname Tautų mūšiu. 1813 m. spalį daugiau nei 500 000 kovotojų kovėsi nuožmiame trijų dienų mūšyje – ilgiausioje Europos sausumos kovoje devynioliktame amžiuje. Mūšis baigėsi Austrijos, Prūsijos, Rusijos, Saksonijos ir Švedijos koalicijos pergale ir baigė prancūzų dominavimą rytų Reine. Sekmė paskatino sąjungininkes išvaryti Napoleoną per Reiną, jo armija ir vyriausybė sugriuvo ir pergalinga koalicija įkalino Napoleoną Elbos saloje. Per trumpą Napoleono sugrįžimą, žinomą kaip Šimtas dienų (1815) septintosios koalicijos pajėgos, įskaitant ir anglų sąjungininkių armiją, vadovaujant [[Arthur Wellesley|Velingtono grafui]] ir [[Prūsija|Prūsijos]] armijos vadui Gebhardui fon Blücheriui, laimėjo [[Vaterlo mūšis|Vaterlo mūšį]] (1815 06 18).<ref>Although the Prussian army had gained its reputation in the Seven Years' War, its humiliating defeat at Jenaand Auerstadt crushed the pride many Prussians felt in their soldiers. During their Russian exile, several officers, including Carl von Clausewitz, contemplated reorganization and new training methods. Sheehan, p. 323.</ref> Svarbi Blücherio pajėgų rolė, ypač po priverstinio pasitraukimo iš [[Linji mūšis|Linji]] lauko dieną prieš, padėjo pakeisti kovos eigą į prancūzų nesekmę. Prūsijos kavalerija pasekoje galutinai sumušė prancūzus birželio 18-osios vakarą. Iš vokiečių perspektyvos, Blücherio armijos veiksmai Vaterlo, ir sujungtos pastangos Leipcige, pateikė pasididžiavimo ir entuziazmo šaltinį.<ref>Sheehan, pp. 322–323.</ref> Ši interpretacija tapo pagrindine ''Borusijos'' mito sukūrimo dalimi, detaliai išaiškinta proprūsiškų nationalistų istorikų vėlesniame devynioliktajame amžiuje.<ref>David Blackbourn and Geoff Eley. ''The peculiarities of German history: bourgeois society and politics in nineteenth-century Germany.'' Oxford & New York, 1984, part 1; Thomas Nipperdey, ''German History From Napoleon to Bismarck, 1800–1871'', New York, Oxford, 1983. Chapter 1.</ref>

 

=== Centrinės Europos reogranizacija ir Vokiškojo dualizmo iškilimas ===

Nugalėjus Napoleoną, [[Vienos kongresas]] įtvirtino naują Europos politinę-diplomatinę sistemą paremtą jėgų balansu. Ši sistema reorganizavo Europą į įtakos sferas, kurios kartais neatitiko įvairių tautų interesų, įskaitant vokiečius ir italus. <ref>Sheehan, pp. 398–410; Hamish Scott, ''The Birth of a Great Power System, 1740–1815'', US, 2006, pp. 329–361.</ref>Apskritai, padidinta Prūsija ir kitos 38 valstijos, sudarytos iš 1803-ais ankesuotų teritorijų, buvo įtrauktos į [[Austrijos imperija|Austrijos imperijos]] įtakos sferą. Kongresas įkūrė [[Vokiečių konfederacija|Vokiečių konfederaciją]] (1815–1866 m.), vadovaujamą Austrijos, kurioje buvo „Federalinis Kongresas“ (vadintas ''Bundestagu'', paskirtų atstovų asamblėja) susirenkantis [[Frankfurtas prie Maino|Frankfurte]]. Pabrėžiant tradicinę Habsburgų imperinę rolę, Austrijos imperatoriai tapo tituluotais parlamento prezidentais.

Tačiau primestas Austrijos viešpatavimas nesuprato Prūsijos XVIII amžiaus iškilimo imperinėje politikoje. Nuo tada, kai [[kurfiurstas]] [[Brandenburgas|Brandeburgo]] princas pasiskelbė Prūsijos karaliumi to šimtmečio pradžioje, jų teritorija didėjo dėl karų ir paveldėjimų. Prūsijos tvirtybė ypač pasirodė per [[Austrijos įpėdinystės karas|Austrijos įpėdinystės karą]] ir [[Septynerių metų karas|Septynerių metų karą]] [[Frydrichas II|Frydricho II-ojo]] valdymo laikais.<ref>Sheehan, pp. 398–410</ref> Kai [[Marija Terezė]] ir [[Imperatorius Juozapas II|Juozapas II]] bandė atkurti Habsburgų viešpatavimą Šventosios Romos imperijoje, Frederikas sukūrė ''Fürstenbund'' (princų sąjungą) 1785-ais.

 

=== Reorganizacijos problemos ===

Nepaisant Kongreso nomenklatūros, ši institucija neturėtų būtų laikoma kaip atstovaujanti, populiari, išrinkta atstovų grupė. Daugelis valstijų neturėjo konstitucijų, o tose, kurios buvo, kaip [[Badeno didžioji kunigaikštystė|Badeno didžiosios kunigaikštystės]]<nowiki/>, balsavimo teisė buvo reguliuojama griežtų žemės reikalavimų, dėl kurių tik maža dalis vyrų galėjo balsuot<ref>Lloyd Lee, ''Politics of Harmony: Civil Service, Liberalism, and Social Reform in Baden, 1800–1850'', Cranbury, New Jersey, 1980.</ref>i. Taip pat šis nepraktiškas sprendimas neatspindėjo naujojo Prūsijos statuso schemoje. Nors Prūsijos armija pralaimėjo 1806-ais [[Jėnos mūšis|Jėnos mūšyje]], ji buvo pergalinga Vaterlo, dėl ko Prūsijos lyderiai tikėjosi turėti svarią galią Vokietijos politikoje.<ref>Lloyd Lee, ''Politics of Harmony: Civil Service, Liberalism, and Social Reform in Baden, 1800–1850'', Cranbury, New Jersey, 1980.</ref>

Vokiečių [[Nacionalizmas|nacionalizmo]]<nowiki/> kilimas, paveiktas vokiečių patirties Napoleono metais, iš pat pradžių siejamas su [[liberalizmas|liberalizmu]], pakeitė politinius, socialinius ir kultūrinius santykuis tarp vokiečių valstijų<ref>L.B. Namier, (1952) ''Avenues of History.'' London, ONT, 1952, p. 34.</ref>. Šiame kontekste, galima surasti nacionalizmo šaknis Napoleono laikuose.<ref>Nipperdey, pp. 1–3.</ref>''Burschenshaft'' studentų organizacijos ir masinės demonstracijos (pavyzdžiui, [[Vartburgo pilis} Vartburgo pilyje]] 1817-ųjų spalį), prisidėjo prie augančio vienybės jausmo tarp vokiškai kalbančių vidurio Europiečių. Taip pat, Išsilaisvinimo karo pažadai, neišpildyti pasiekus taiką, sukėlė išrinktos valdžios bei platesnio dalvavimo politiniame procese troškimą. Studentiškų organizacijų agitacija leido konservatyviems lyderiams – [[Klemensas Vencelis Lotaras fon Meternichas| Klemensui Meternichui]] – bijoti tautinio sentimento iškilimo. Vokiečių dramatisto Augusto fon Kotzebue nužudymas 1819-ųjų kovą, įvykdytas radikalių studentų siekiančių susivienijimo, buvo pasektas Karslbado įsakų, trukdančių intelektualiai nacionalizmo vadovybei, paskelbimu 1819 m. rugsėjo 20 d. [[Klemensas Vencelis Lotaras fon Meternichas]],<nowiki/>ą,<ref>Sheehan, pp. 407–408, 444.</ref>

 

== Ekonominis bendradarbiavimas: Vokietijos mainų sąjunga ==

Dar viena institucija, buvusi ypač svarbi vienijant vokiečių valstybes, [[Vokietijos muitų sąjunga]], padėjo pasiekti ekonominio suvienijimo. Sukurta Prūsijos finansų ministro Hans von Bülow kaip Prūsijos mainų sajunga 1818-ais, Vokietijos mainų sąjunga sujungė daug Prūsijos ir [[Hohenzollernai| Hohencolern'ų]] teritorijų. Per kitus trisdešimt (ir daugiau) metų prie jos prisijungė ir kitos vokiečių valstybės. Sąjunga padėjo sumažinti protektionistinius barjerus tarp vokiečių žemių, ji ypač pagerino žaliavų ir gaminių transportavimą, nes buvo daug lengviau vežioti produktus ir pigiau pirkti, transportuoti ir parduoti žaliavas. Tai buvo svarbu augantiems industriniams centrams, kurie daugiausia buvo susitelkę Prūsijos regionuose – [[Reino kraštas | Reino krašte]], [[Saras (upė) | Saro]] ir [[Rūras | Rūro]] slėniuose <ref>Sheehan, pp. 465–467</ref>. Valstybės, esančios toliau nuo pakrantės, prisijungė prie mainų sąjungos anksčiau. Buvimas sąjungos nare rūpėjo labiau pietinėms valstybėms, kadangi išoriniai sąjungos tarifai nebeleido prieigos prie pajūrio be papildomų mokesčių (o prieiga reiškė galimybę prekiauti tarptautiniu lygmeniu). Todėl 1836-ais visos piečiau Prūsijos esančios šalys, išskyrus Austriją, buvo prisijungusios prie sąjungos <ref>Keller,Wolfgang and Shiue,Carol (University of Colorado, NBER, and CEPR) The Trade Impact of the Customs Union, Pub. University of Colorado, 5 March 2013; pp.10 and 18</ref>.

 

=== Keliai ir geležinkeliai ===

=== Geografija, patriotizmas ir kalba ===

Kelionėms tampant lengvesnėms, greitesnėms ir pigesnėms, vokiečiai pradėjo matyti vienybę ne tik savo kalboje. [[Broliai Grimai]], kurie išleido didžiulį žodyną pavadinimų „Grimas“, taip pat sudarė rinkinį pasakų ir mitų, kurie pabrėžė paraleles tarp pasakojimų skirtinguose regionuose <ref>They traced the roots of the German language, and drew its different lines of development together. The Brothers Grimm online. Joint Publications.</ref>. Karlas Baedekeris parašė informacines knygeles skirtingiems Centrinės Europos miestams ir regionams, kuriuose nurodė vietas apsistoti, lankytinas vietas bei užrašė trumpą pilių, mūšio laukų, žymių pastatų ir žymių žmonių istorijas. Jo giduose taip pat buvo paminėti ir atstumai, vengtini keliai bei rekomenduotini pasivaikščiojimo takai. <ref>(in German) Hans Lulfing, Baedecker, Karl[permanent dead link], Neue Deutsche Biographie (NDB). Band 1, Duncker & Humblot, Berlin 1953, p. 516 f.</ref>

Augusto Hofmano fon Fallerslebeno žodžiai išreiškė ne tik lingvistinę, bet ir geografinę vokiečių vienybę: „Deutschland, Deutschland über Alles“ dainoje, oficialiai pavadintai ''Das Lied der Deutschen'' ([[Vokietijos himnas| „Vokiečių daina“]]), Fallerslebenas kvietė vokiečių žemių valdovus pripažinti vienybę reiškiančius vokiečių bruožus <ref>(in German) Peter Rühmkorf, Heinz Ludwig Arnold, Das Lied der Deutschen Göttingen: Wallstein, 2001, ISBN 3-89244-463-3, pp. 11–14.</ref>. Kitos patriotinės dainos kaip Makso Schenckenburgerio ''Die Wacht am Rhein'' („Reino stebėjimas“), paskatino atidžiau pažvelgti į geografinę padėtį, neapribojant „vokietiškumo“ ties bendra kalba. Schneckenburgeris parašė ''Die Wacht am Rhein'' kaip specifinį patriotinį atsakymą į prancūzų teigimus, kad Reinas buvo „natūrali“ Prancūzijos rytinė siena. Pasakymu „Brangi tėvyne, brangi tėvyne, nusiramink / Reinas stebimas tikrai“, ir tokia poetine poezija kaip Nikolajaus Bekerio ''Das Rheinlied'' („Reinas“), vokiečiai buvo skatinami ginti savo tėvynę.

 

=== Hambacho festivalis: liberalus nacionalimas ir konservatyvi reakcija ===

Nepaisant konservatyvių draudimų, vienybės idėjos buvo susietos su platesnės balsavimo teisės reikalavimu vokiškai kalbančiose šalyse. Hambacho festivalyje, įvykusiame 1832-ųjų gegužę, dalyvavo daugiau nei 30 000 žmonių minia.<ref>Sheehan, pp. 610–613.</ref> Festivalis buvo reklamuojamas kaip mugė,<ref>Sheehan, p. 610.</ref> o jo dalyviai šventė brolybės, liberalizmo ir nacionalinės vienybės idėjas. Šventėjai susirinko žemutiniame mieste ir minioje žingsniavo link Hambacho pilies griuvėsių, esančių virš mažo Hambacho miestelio, Palatinate provincijoje Bavarijoje. Dalyviai nešėsi vėliavas, mušė būgnus, dainavo. Prie pilies minia žygiavo nuo ryto iki vidurdienio. Atvykę prie pilies įėjimo, dalyviai klausėsi nacionalistų oratorių kalbų, kurių politinis spektras driekėsi nuo konservatyvių iki radikalių. Kalbų turinys parodė aiškų skirtumą tarp vokiečių nacionalizmo 1830-aisiais ir prancūzų nacionalizmo liepos revoliucijoje - vokiečių nacionalizmas fokusavosi ties žmonių švietimu. Kai tauta bus pakankamai išugdyta, tada nacionalistai pasieks savo tikslus. Hambacho retorika pabrėžė taikią vokiečių nacionalizmo prigimtį - tikslas buvo ne statyti barikadas, kuo pasižymėjimo "prancūziška" nacionalizmo forma, bet skatinti emocinių tiltų tarp grupių kūrimą.<ref>Sheehan, p. 612.</ref>

Kaip ir 1819-aisiais po Kotzebue nužudymo, Meternichas pasinaudojo demonstracijomis Hambache konservatyviai socialinei politikai įgyvendinti. "Šeši straipsniai", paskelbti 1832-ųjų irželio 28-ą, dar kartą patvirtino monarchinės viršenybės principą. Liepos penktą Frankfurto parlamentas nubalsavo priimti papildomus dešimt straipsnių, sugriežtinančių spaudos draudimo, politinių organizacijų veiklos ir visuomeninės veiklos taisykles. Narės sutiko atsiųsti karinę pagalbą bet kuriai vyriausybei, kuriai iškilo maišto grėsmė. <ref>Sheehan, p. 613.</ref>Princas Vrde vadovavo pusei visos Bavarijos armijos, kuri buvo nusiųsta į Palatinate "numalšinti" provinciją. Keli Hambacho oratoriai buvo suimti, tarydti ir įkalinti. Vienas iš jų, Karlas Heinrichas Briugemanas (1810-1887), teisės studentas ir slaptos Burschenschaft organizacijos atstovas, buvo išsiųstas į Prūsiją, kur jis buvo nubaustas mirties bausmes, bet vėliau išteisintas.<ref>Sheehan, pp. 610–613.</ref>

=== Liberalizmas ir atsakas į ekonomines problemas ===

Keli faktoriai trukdė [[nacionalizmas | nacionalizmo]] augimui vokiečių valstybėse. Keli iš jų buvo politinė kompeticija tarp Vokietijos konfederacijos narių, ypač tarp austrų ir prūsų, socialinis-ekonominis varžymasis tarp komercinių darbininkų ir senųjų žemvaldžių aristokratų interesų. Buvo ir gamtos sukeltų kliūčių, tarp kurių yra 1830-ųjų ir 1840-ųjų sausra bei 1840-ųjų maisto krizė. Tolimesnės kliūtis iškilo dėl perėjimo į industrializaciją ir pramoninę gamybą. Ieškodami darbo žmonės palikdavo kaimus ir mažus miestelius dirbti savaitės metu miestuose, grįžtant dienai su puse savaitgaliais.<ref>David Blackbourn, Marpingen: apparitions of the Virgin Mary in nineteenth-century Germany. New York, 1994.</ref>