|
'''Vokietijos susivienijimas''' į politiškai ir administraciškai integruotą valstybę oficialiai įvyko [[1871]] m. [[sausio 18]] d., Veidrodžių salėje, [[Versalio rūmai |Versalio rūmuose]] Prancūzijoje. Vokietijos žemių valdovai, išskyrus Austriją, susirinko paskelbti Prūsijos karalių [[Vilhelmas I |Vilhelmą I]] iš [[Prūsijos karalystė |Prūsijos]] [[Vokietijos imperija |Vokietijos imperatoriumi]] pasekojepo Prancūzųprancūzų kapituliacijos [[Prancūzijos-Prūsijos karas|Prancūzijos-Prūsijos kare]]. Neoficialiai,Faktiškai ''[[de facto]]'' perėjimas iš daugelio vokiškai kalbančiųVokietijos valstybių į federacinę organizacijąvienijimas jau kurįbuvo laikąprasidėjęs vystėsianksčiau per formalius ir neformalius aljansus tarp valdovų.vokiečių Tačiauvalstybių įvairių partijų interesai trukdė susivienijimo procesui beveik šimtmetį trukusio autokratinio valdymo tarpe, pradedant [[Napoleono karai|Napoleono karų]] era, kurioje iširo [[Šventoji Romos imperija]] (1806 m.) ir vėlesniu Vokietijos nacionalizmo augimuvaldovų.
Šventoji Romos imperija, jungusi daugiau nei 500 nepriklausomų žemiųvalstybių, buvo panaikinta, kai 1806 m. rugpjūčio 2 d. imperatorius Pranciškus II atsisakė sosto per [[Prancūzijos revoliuciniai karai |karą su Trečiąją koalicija]] . Nepaisant teisinės, administracinės ir politinės disrupcijos, asocijuotos su imperijos baigtimi, imperijai priklausiusių vokiškai kalbančių valstybių gyventojai patyrė bendrų lingvistinių, kultūrinių ir teisinių tradicijų tolimesnį puoselėjimą per bendrą [[Prancūzijos revoliuciniai karai|Prancūzų revoliucijos karų]] ir Napoleono karų patirtį. Europos liberalizmas siūlė intelektualų pagrindą susivienijimui, metant iššūkį [[dinastija |dinastiniams]] ir [[Absoliutinė monarchija|absoliutinio]] valdymo socialinės ir politinės organizacijos modeliams , Vokiečių manifestas išskyrė tradicijų, išsilavinimo ir lingvistinės vieno regiono žmonių vienybės svarbą. Ekonominiu aspektu , [[Prūsijos karalystė|Prūsijos]] ''[[Vokietijos muitų sąjunga|Zollverein]]'' (muitų sąjungos) sukūrimas 1818 m. ir jos vėlesnis išsiplėtimas įtraukiant ir kitas [[Vokiečių konfederacija|Vokietijos Konfederacijos]] žemes, sumažino konkurenciją tarp valstybių. Iškylantys transporto metodai skatino verslo ir poilsio keliones, kurios vedė link kontaktų ir kartais konfliktų tarp vokiškai šnekančių centrinės Europos gyventojų.▼Susivienijimas patyrė įtampos dėl religinių, lingvistinių, socialinių ir kultūrinių skirtumų tarp naujosios valstybės gyventojų, tad 1871 m. susivienijimas reprezentavo tik mažą dalį tolimesnio didesnio vienijimosi proceso. Šventosios Romos imperatorius dažnai buvo vadinamas „Visų Vokietijų imperatoriumi“; žinių portalai kalbėdavo apie „Vokietijas“ ir pačioje imperijoje, jos aukštesniosios klasės nariai būdavo vadinami „Vokietijos princais“ arba „Vokietijų princais“ – žemių, vienu metu vadintų [[Rytų Frankų karalystė|Rytų Frankų karalyste]] organizuotų ir valdytų kaip kišeninių valstybių nuo [[Karolis Didysis| Karolio didžiojo]] iškilimo (800 m.) Kalnuotoje didžiojoje dalyje teritorijos izoliuotos bendruomenės suformavo kultūrinius, edukacinius, lingvistinius ir religinius skirtumus per tokį ilgą laiko tarpą. Devynioliktame amžiuje, dėl transporto ir komunikacijų palengvinimo, šie regionai suartėjo.
Istorikai ginčijasi, ar Prūsijos ministras pirmininkas [[Otto von Bismarck|Otas fon Bismarkas]] – Prūsijos ministras prezidentas – turėjo grandiozinį planą išplėsti 1866-ų metų [[Šiaurės Vokietijos sąjunga|Šiaurinės Vokietijos sąjungą]] įtraukiant ir kitas nepriklausomas vokiečių žemės į vieną valstybę ar jis norėjo tiesiog išplėsti Prūsijos karalystės [[Galia (tarptautiniai santykiai)|galią]] . Istorikai sutinka, kad kitos sąlygos, ne tik Bismarko ''Realpolitik'' stiprybė, leido ankstyvosioms modernioms valstybėms reorganizuoti politinius, ekonominius, karinius ir diplomatinius devynioliktojo amžiaus santykius. Reakcijos į danų ir prancūzų [[Nacionalizmas|nacionalizmą]] suteikė dėmesio vokiečių susivienijimo požymiams. Kariniai laimėjimai –, ypač tie, įvykdyti Prūsijos – trijuose regioniniuose karuose , kėlė entuziazmą ir pasididžiavimą, kurį politikai galėjo panaudoti skatinant vienybės jausmus. Ši patirtis atkartojo bendrų per Napoleono karus, ypač per Išsilaisvinimo karą (1813–14 m.) pasiekimų prisiminimus. Paskelbiant Vokietiją be Austrijos, politinis ir administracinis 1871-ųjų susivienijimas galėjo bent laikinai išspręsti dualizmo problemą.▼▲Šventoji Romos imperija, jungusi daugiau nei 500 nepriklausomų žemių, buvo panaikinta, kai 1806 m. rugpjūčio 2 d. imperatorius Pranciškus II atsisakė sosto per [[Prancūzijos revoliuciniai karai |karą su Trečiąją koalicija]]. Nepaisant teisinės, administracinės ir politinės disrupcijos, asocijuotos su imperijos baigtimi, imperijai priklausiusių vokiškai kalbančių valstybių gyventojai patyrė bendrų lingvistinių, kultūrinių ir teisinių tradicijų tolimesnį puoselėjimą per bendrą [[Prancūzijos revoliuciniai karai|Prancūzų revoliucijos karų]] ir Napoleono karų patirtį. Europos liberalizmas siūlė intelektualų pagrindą susivienijimui, metant iššūkį [[dinastija |dinastiniams]] ir [[Absoliutinė monarchija|absoliutinio]] valdymo socialinės ir politinės organizacijos modeliams, Vokiečių manifestas išskyrė tradicijų, išsilavinimo ir lingvistinės vieno regiono žmonių vienybės svarbą. Ekonominiu aspektu, [[Prūsijos karalystė|Prūsijos]] ''[[Vokietijos muitų sąjunga|Zollverein]]'' (muitų sąjungos) sukūrimas 1818 m. ir jos vėlesnis išsiplėtimas įtraukiant ir kitas [[Vokiečių konfederacija|Vokietijos Konfederacijos]] žemes, sumažino konkurenciją tarp valstybių. Iškylantys transporto metodai skatino verslo ir poilsio keliones, kurios vedė link kontaktų ir kartais konfliktų tarp vokiškai šnekančių centrinės Europos gyventojų.
Diplomatinių interesų sferų modelis, kylantis iš [[Vienos kongresas|Vienos kongreso]] (1814–1815) po Napoleono karų iškėlė [[Austrijos imperija|Austrijos]] dominavimo centrinėje Europoje svarbą. Vienos derybininkai ignoravo [[Prūsijos karalystė|Prūsijos]] augančią stiprybę tarp [[Vokiečiai|vokiečių]] žemių ir nenuspėjo, kad Prusija vieną dieną mes iššūkį Austrijai dėl lyderystės tarp vokiečių. Šis vokiečių dualizmas pasiūlė du sprendimus susivienijimo problemai: ''Kleindeutsche Lösung'', mažosios Vokietijos sprendimui (Vokietija be Austrijos) arba ''Großdeutsche Lösung'', didžiosios Vokietijos sprendimui (Vokietija su Austrija).
{{Cleanup|Stilius, vertimo klaidos, neperskaitomi beprasmiškis sakiniai}}
▲Istorikai ginčijasi, ar [[Otto von Bismarck|Otas fon Bismarkas]] – Prūsijos ministras prezidentas – turėjo grandiozinį planą išplėsti 1866-ų metų [[Šiaurės Vokietijos sąjunga|Šiaurinės Vokietijos sąjungą]] įtraukiant ir kitas nepriklausomas vokiečių žemės į vieną valstybę ar jis norėjo tiesiog išplėsti Prūsijos karalystės [[Galia (tarptautiniai santykiai)|galią]]. Istorikai sutinka, kad kitos sąlygos, ne tik Bismarko ''Realpolitik'' stiprybė, leido ankstyvosioms modernioms valstybėms reorganizuoti politinius, ekonominius, karinius ir diplomatinius devynioliktojo amžiaus santykius. Reakcijos į danų ir prancūzų [[Nacionalizmas|nacionalizmą]] suteikė dėmesio vokiečių susivienijimo požymiams. Kariniai laimėjimai – ypač tie, įvykdyti Prūsijos – trijuose regioniniuose karuose kėlė entuziazmą ir pasididžiavimą, kurį politikai galėjo panaudoti skatinant vienybės jausmus. Ši patirtis atkartojo bendrų per Napoleono karus, ypač per Išsilaisvinimo karą (1813–14 m.) pasiekimų prisiminimus. Paskelbiant Vokietiją be Austrijos, politinis ir administracinis 1871-ųjų susivienijimas galėjo bent laikinai išspręsti dualizmo problemą.
== Pagrindinė laiko juosta ==
|
