|
== Ekonominis bendradarbiavimas: Vokietijos mainų sąjunga ==
Dar viena institucija, buvusi ypač svarbi vienijant Vokiečiųvokiečių valstybes, [[Vokietijos muitų sąjunga]], padėjo pasiekti ekonominio suvienijimo. Sukurta Prūsijos finansų ministro Hans Count fonvon Bülow kaip Prūsijos mainų sajunga 1818-ais, Vokietijos mainų sąjunga sujungė daug Prūsijos ir [[Hohenzollernai | Hohencolern'ų]] teritorijų. Per kitus trisdešimt (ir daugiau) metų, prie jos prisijungė ir kitos vokiečių valstybės. Sąjunga padėjo sumąžintisumažinti protektionistinius barjerus tarp vokiečių žemių, ji ypač pagerinapagerino žaliavų ir gaminių transportavimą, nes buvo daug lengviau vežioti produktus tarp teritorinių sienų ir pigiau pirkti, transportuoti ir parduoti žaliavas. Tai buvo svarbu augantiems industriniams centrams, kurie daugiausia buvo susitelkę Prūsijos regionuose – [[Reino kraštas | Reino krašte]], [[Saras (upė) | Saro]] ir [[Rūras | Rūro]] slėniuose <ref>Sheehan, pp. 465–467</ref>; Blackbourn, Long Century, pp. 106–107.. Valstybės, esančios tolimiautoliau nuo pakrantės, prisijungė prie mainų sąjungos anksčiau. Buvimas sąjungos nare rūpėjo labiau pietinėms valstybėms, kadangi išoriniai sąjungos tarifai nebeleido prieigos prie pajūrio be papildomų mokesčių (o prieiga reiškė galimybę prekiauti tarptautiniu lygmeniu). Todėl 1836-ais visos piečiau Prūsijos esančios šalys, išskyrus Austriją, buvo prisijungusios prie sąjungos <ref>Keller,Wolfgang and Shiue,Carol (University of Colorado, NBER, and CEPR) The Trade Impact of the Customs Union, Pub. University of Colorado, 5 March 2013; pp.10 and 18</ref>.
KitavertusKita vertus, pajūrio valstybės, kurios neturėjo sienų tarptautinei prekybai, nenorėjo, kad klientai ir gamintojai būtų varginami importo mokesčių, mokamų patenkant į Vokietijos muitų sąjungos zoną. Hanoveris šiauriniame krante 1834-ais įkūrė savo muitų sąjungą – „Mokesčių uniją“sąjungą“ (''Steuerverein'') ir kartu su BrunsvickuBrunsviku ir Oldenbergu – 1836-ais. Išoriniai tarifai gaminiams ir užjūrio žaliavoms buvo žemesni nei Vokietijos muitų sąjungoje. BrunsvickasBrunsvikas prisijungė prie Vokietijos muitų sąjungos 1841840-ais, o Hanoveris ir Oldenburgas – 1854-ais <ref>Ploeckl, Florian. The Zollverein and the Formation of a Customs Union, Discussion Paper no. 84 in Economic and Social History series, publ by Nuffield College, Oxford;Page 23; Retrieved from www.nuff.ox.ac.uk/Economics/History March 2017; p.23</ref>. Po Austrijos-Prūsijos karo 1866-ais, ŠlesvigasŠlezvigas, Holšteinas ir Lauenburgas buvo prijungti prie Prūsijos ir todėl prijungti irkartu prie Vokietijos muitų sąjungos. Dvi MecklenburgoMeklenburgo valstybės ir Hamburgo bei Bremeno miestai-valstybės prisijungė vėliau, nes jų prekyba stipriau rėmėsi tarptautiniais ryšiais. MeckleburgoMeklenburgo žemės prisijungė 1867-ais, Brėmenas ir Hamburgas – 1888 m.<ref>Keller,Wolfgang and Shiue,Carol (University of Colorado, NBER, and CEPR) The Trade Impact of the Customs Union, Pub. University of Colorado, 5 March 2013; pp.10 and 18</ref>.
=== Keliai ir geležinkeliai ===
AnkstyvajameXIX 19-amea. amžiuje,pradžioje Vokietijos kelių kokybė nuolatosnuolat smukoprastėjo. Vietiniai ir užsienio keliautojai skundėsi dėl ''Heerstraßen'', karinio kelio, skirto lengvesniam armijos judėjimui, būklės. Tačiau kai Vokietijos keliai nustojo būti naudojami karinėms reikmėms, jų kokybė pagerėjo. Kieto paviršiaus kelių padaugėjo Prūsijoje padaugėjo nuo 3 800 kilometrų 1816-ais iki 16 600 kilometrų 1852-ais. 1835-ais, Heinrichas fon Gagernas parašė, kad keliai buvo "venos ir arterijos realios politikos… " ir spjo, kad jie kels laisvės, nepriklausomybės ir turtingumo jausmo <ref>Sheehan, p. 465.</ref>. Žmonėms daugiau judant po regioną, jie daugiau pažindavo vieni kitus traukiniuose, viešbučiuose, restoranuose bei madinguose resortuose prie jūros Baden-Badene. Keliavimas vandeniu taip pat pagerėjo. Blokados1846 Reino upėje buvo panaikintos Napoleono įsakymu, bet 1820-aisiais, gariniai varikliai pakeitė vyrų bei gyvūnų, plaukdinusių žmones, sistemąm. 1846-aisiais, 180 garinių laivų plaukėplaukiojo VokiečiųVokietijos upėmis ir [[Bodeno ežeras | Bodeno ežere]], kanalų tinklas užėmėapėmė [[Dunojus | Dunojaus]], [[Vėzeris | Vėzerio]] bei [[Elbė | Elbės]]s upes <ref>Sheehan, p. 465.</ref>.
TačiauDidelę svarbiausiaįtaką įtakaturėjo buvo geležinkeliogeležinkelis. Vokiečių ekonomikasekonomistas Friedrichas Listas pavadino geležinkelisugeležinkelius ir muitų sąjungasąjungą „Siamo dvyniais“, taip pabrėžiantpabrėždamas svarbų ryšį tarp abiejųjų <ref>Sheehan, pp. 467–468.</ref>. Jis nebuvo vienintelis, taip manantis: poetas Augustas Heinrichas Hoffmannas fon Fallerslebenas parašė poemą, kurioje jis gyrė Vokietijos muitų sąjungą tuo, kad ji prisidėjo netgi daugiau prie Vokietijos vienybės negu prie politikos ar diplomacijos <ref>Sheehan, p. 502.</ref>. Antrosios imperijos istorikai vadino geležinkelius pirmaisiais suvienytos valstybės ženklais. Patriotas rašytojas Vilhelmas Raabe rašė: "[[Vokietijos imperija]] buvo sukurta kartu su pirmojo geležinkelio sukonstravimu." <ref>Sheehan, p. 469.</ref> Tačiau ne kiekvienas sutiko geležinį monstrą su entuziasmuentuziazmu. Prūsijos karalius [[Frydrichas Vilhelmas III]] nematė jokio privalumo atvykti nuoiš Berlyno į [[Potsdamas | Potsdamą]] keliomis valandomis greičiau, o Metternichas visiškai atsisakė važiuoti su traukiniu. Kiti diskutavo ar geležinkeliai buvo „blogis“, pavojingas kraštovaizdžiui: Nikolo Lenaus 1838-ųjų poema ''An den Frühling'' („Pavasariui“) pabrėžė, kaip traukiniai sugadino Vokietijos miškų tylumą. <ref>Sheehan, p. 458.</ref>
Bavarijos Liudvigo geležinkelio linija pirmoji sujungė [[Niurnbergas| Niurnbergą ]] ir [[Fiurtas | Fiurtą ]] 1835-aisias. Nors ji buvo tik 6-ių kilometrų ilgio ir veikė tik dienos šviesoje, ji buvo ir populiari, ir pelninga. Per tris metus, buvo įtaisytapastatytas 141 kilometraikilometras geležinkelio linijų, iki 1840-ųjų – 462 kilometrai, iro iki 1860-ųjų – 11 157 kilometrai. Kadangi nebuvo geografiškai centralizuotos organizacinės detalės (kaip sostinė), linijos buvo tiesiamos voratinkliais, jungiant miestus ir preybosprekybos vietas regionuose, regionus su didesniais regionais ir taip toliau. Kai geležinkelių tinklas išsiplėtė, tapo pigiau transportuoti produktus: 1840-aisiais, 18 pfeningų peruž tonątonos perpervežimą kilometrą, o 1870-aisias – 5 pfeningai. Geležinkelio įtaka buvo iškart pastebima. Pavyzdžiui, žaliavos galėjo keliauti per [[Rūro sritis | Rūro sritį]] neprireikiantbe poreikio sustoti ir pakeisti transporto priemonę. Geležinkeliai skatino ekonomiką sukuriant paklausą reikmenims ir padedant prekybai. 1850-aisias, vidinis transportavimas vežė tris kartus daugiau produktų negu geležinkeliai, bet 1870-aisiais, situacija pasikeitė – geležinkeliai vežė keturis kartus daugiau. Keliavimas traukiniais pakeitė miestų vaizdą ir žmonių keliavimo būdą. Jo įtaka pasiekė socialinę situaciją, įtakojant visus nuo neturtingiausių iki turtingiausių. Nors kai kurios nuošalyje esančios vokiečių provincijos buvo neprijungtos iki 1890-jų, dauguma populiacijos, manufaktūrosgyventojų ir produkcijosgamybos centrai,centrų buvo prijungtisujungti prietarpusavyje geležinkelių tinklogeležinkeliu iki 1865-ųjų m. <ref>Sheehan, pp. 466–467.</ref>
=== Geografija, patriotizmas ir kalba ===
Kelionėms tampant lengvesnėms, greitesnėms ir pigesnėms, vokiečiai pradėjo matyti vienybę ne tik savo kalboje. [[Broliai Grimai]], kurie išleido didžiulį žodyną pavadinimų „Grimas“, taip pat sudarė rinkinį pasakų ir mitų, kurie pabrėžė paraleles tarp pasakojimų skirtinguose regionuose <ref>They traced the roots of the German language, and drew its different lines of development together. The Brothers Grimm online. Joint Publications.</ref>. Karlas Baedekeris parašė informacines knygeles skirtingiems Centrinės Europos miestams ir regionams, kuriuose nurodė vietas apsistoti, lankytinas vietas bei užrašė trumpą pilių, mūšio laukų, žymių pastatų ir žymių žmonių istorijas. Jo giduose taip pat buvo paminėtospaminėti ir distancijosatstumai, vengtini keliai bei rekomenduotini pasivaikščiojimo takai. <ref>(in German) Hans Lulfing, Baedecker, Karl[permanent dead link], Neue Deutsche Biographie (NDB). Band 1, Duncker & Humblot, Berlin 1953, p. 516 f.</ref>
Augusto Hofmano fon Fallerslebeno žodžiai išreiškė ne tik lingvistinę, bet ir geografinę vokiečių vienybę: „Deutschland, Deutschland über Alles“ dainoje, oficialiai pavadintai ''Das Lied der Deutschen'' ([[Vokietijos himnas| „Vokiečių daina“]]), Fallerslebenas kvietė vokiečių žemių valdovus pripažinti vienybę reiškiančius vokiečių bruožus <ref>(in German) Peter Rühmkorf, Heinz Ludwig Arnold, Das Lied der Deutschen Göttingen: Wallstein, 2001, ISBN 3-89244-463-3, pp. 11–14.</ref>. Kitos patriotinės dainos kaip Makso Schenckenburgerio ''Die Wacht am Rhein'' („Reino stebėjimas“), paskatino atidžiau pažvelgti į geografinę padėtį, neapribojant „vokietiškumo“ ties bendra kalba. Schneckenburgeris parašė ''Die Wacht am Rhein'' kaip specifinį patriotinį atsakymą į prancūzų teigimus, kad Reinas buvo „natūrali“ Prancūzijos rytinė siena. Pasakymu „Brangi tėvyne, brangi tėvyne, nusiramink / Reinas stebimas tikrai“, ir tokia poetine poezija kaip Nikolajaus Bekerio ''Das Rheinlied'' („Reinas“), vokiečiai buvo skatinami ginti savo teritorinę tėvynę. 1807-aisiais, [[Alexander von Humboldt|Aleksanderis fon Humboltas]] teigė, kad nacionalinis charakteris atspindėjo geografinę įtaką, sujungdamas kraštovaizdį su žmonėmis. Tęsiant šią idėją prasidėjo įvairūs judėjimai, siekę išsaugoti senąsias tvirtoves ir istorines vietas. Jie ypač fokusavosi Reino regionu, kuris buvo daugelio konfrontacijų su Prancūzija ir Ispanija priežastis <ref>Raymond Dominick III, The Environmental Movement in Germany, Bloomington, Indiana University, 1992, pp. 3–41.</ref>. ▼
▲Augusto Hofmano fon Fallerslebeno žodžiai išreiškė ne tik lingvistinę, bet ir geografinę vokiečių vienybę: „Deutschland, Deutschland über Alles“ dainoje, oficialiai pavadintai ''Das Lied der Deutschen'' ([[Vokietijos himnas| „Vokiečių daina“]]), Fallerslebenas kvietė vokiečių žemių valdovus pripažinti vienybę reiškiančius vokiečių bruožus <ref>(in German) Peter Rühmkorf, Heinz Ludwig Arnold, Das Lied der Deutschen Göttingen: Wallstein, 2001, ISBN 3-89244-463-3, pp. 11–14.</ref>. Kitos patriotinės dainos kaip Makso Schenckenburgerio ''Die Wacht am Rhein'' („Reino stebėjimas“), paskatino atidžiau pažvelgti į geografinę padėtį, neapribojant „vokietiškumo“ ties bendra kalba. Schneckenburgeris parašė ''Die Wacht am Rhein'' kaip specifinį patriotinį atsakymą į prancūzų teigimus, kad Reinas buvo „natūrali“ Prancūzijos rytinė siena. Pasakymu „Brangi tėvyne, brangi tėvyne, nusiramink / Reinas stebimas tikrai“, ir tokia poetine poezija kaip Nikolajaus Bekerio ''Das Rheinlied'' („Reinas“), vokiečiai buvo skatinami ginti savo teritorinę tėvynę . 1807-aisiais, [[Alexander von Humboldt|Aleksanderis fon Humboltas]] teigė, kad nacionalinis charakteris atspindėjo geografinę įtaką, sujungdamas kraštovaizdį su žmonėmis. Tęsiant šią idėją prasidėjo įvairūs judėjimai, siekę išsaugoti senąsias tvirtoves ir istorines vietas. Jie ypač fokusavosi Reino regionu, kuris buvo daugelio konfrontacijų su Prancūzija ir Ispanija priežastis <ref>Raymond Dominick III, The Environmental Movement in Germany, Bloomington, Indiana University, 1992, pp. 3–41.</ref>.
== Šaltiniai ==
|
