Vokietijos suvienijimas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Dar viena institucija, buvusi ypač svarbi vienijant Vokiečių valstybes, [[Vokietijos muitų sąjunga]], padėjo pasiekti ekonominio suvienijimo. Sukurta Prūsijos finansų ministro Hans Count fon Bülow kaip Prūsijos mainų sajunga 1818-ais, Vokietijos mainų sąjunga sujungė daug Prūsijos ir [[Hohenzollern'ų | Hohencolernai]] teritorijų. Per kitus trisdešimt (ir daugiau) metų, prie jos prisijungė ir kitos vokiečių valstybės. Sąjunga padėjo sumąžinti protektionistinius barjerus tarp vokiečių žemių, ji ypač pagerina žaliavų ir gaminių transportavimą, nes buvo daug lengviau vežioti produktus tarp teritorinių sienų ir pigiau pirkti, transportuoti ir parduoti žaliavas. Tai buvo svarbu augantiems industriniams centrams, kurie daugiausia buvo susitelkę Prūsijos regionuose - Reinlande[[Reino krašte | Reino kraštas]], Sare[[Saro | Saras (upė)]] ir Ruro[[Rūro | Rūras]] slėniuose. Valstybės, esančios tolimiau nuo pakrantės, prisijungė prie mainų sąjungos anksčiau. Buvimas sąjungos nare rūpėjo labiau pietinėms valstybėms, kadangi išoriniai sąjungos tarifai nebeleido prieigos prie pajūrio be papildomų mokesčių (o prieiga reiškė galimybę prekiauti tarptautiniu lygmeniu). Todėl 1836-ais visos piečiau Prūsijos esančios šalys, išskyrus Austriją, buvo prisijungusios prie sąjungos.

Ankstyvajame 19-ame amžiuje, Vokietijos kelių kokybė nuolatos smuko. Vietiniai ir užsienio keliautojai skundėsi dėl ''Heerstraßen'', karinio kelio, skirto lengvesniam armijos judėjimui, būklės. Tačiau kai Vokietijos keliai nustojo būti naudojami karinėms reikmėms, jų kokybė pagerėjo. Kieto paviršiaus kelių padaugėjo Prūsijoje nuo 3 800 kilometrų 1816-ais iki 16 600 kilometrų 1852-ais. 1835-ais, Heinrichas fon Gagernas parašė, kad keliai buvo "venos ir arterijos realios politikos..." ir spjo, kad jie kels laisvės, nepriklausomybės ir turtingumo jausmo. Žmonėms daugiau judant po regioną, jie daugiau pažindavo vieni kitus traukiniuose, viešbučiuose, restoranuose bei madinguose resortuose prie jūros Baden-Badene. Keliavimas vandeniu taip pat pagerėjo. Blokados Reino upėje buvo panaikintos Napoleono įsakymu, bet 1820-aisiais, gariniai varikliai pakeitė vyrų bei gyvūnų, plaukdinusių žmones, sistemą. 1846-aisiais, 180 garinių laivų plaukė Vokiečių upėmis ir Konstancijos[[Bodeno ežere | Bodeno ežeras]], kanalų tinklas užėmė Danubės[[Dunojaus | Dunojus]], Veserio[[Vėzerio | Vėzeris]] bei [[Elbės | Elbė]] upes.

Tačiau svarbiausia įtaka buvo geležinkelio. Vokiečių ekonomikas Friedrichas Listas pavadino geležinkelisu ir muitų sąjunga "Siamo dvyniais", taip pabrėžiant svarbų ryšį tarp abiejų. Jis nebuvo vienintelis, taip manantis: poetas Augustas Heinrichas Hoffmannas fon Fallerslebenas parašė poemą, kurioje jis gyrė Vokietijos muitų sąjungą tuo, kad ji prisidėjo netgi daugiau prie Vokietijos vienybės negu prie politikos ar diplomacijos. Antrosios imperijos istorikai vadino geležinkelius pirmaisiais suvienytos valstybės ženklais. Patriotas rašytojas Vilhelmas Raabe rašė: "[[Vokietijos imperija]] buvo sukurta kartu su pirmojo geležinkelio sukonstravimu." Tačiau ne kiekvienas sutiko geležinį monstrą su entuziasmu. Prūsijos karalius Frederikas[[Frydrichas ViljamasVilhelmas III]] nematė jokio privalumo atvykti nuo Berlyno į [[Potsdamas | Potsdamą]] keliomis valandomis greičiau, o Metternichas visiškai atsisakė važiuoti su traukiniu. Kiti diskutavo ar geležinkeliai buvo "blogis", pavojingas kraštovaizdžiui: Nikolo Lenaus 1838-ųjų poema ''An den Frühling'' („Pavasariui“) pabrėžė, kaip traukiniai sugadino Vokietijos miškų tylumą.

Bavarijos Liudvigo geležinkelio linija pirmoji sujungė Nurembergą[[Niurnbergą | Niurnbergas]] ir [[Fiurtą | Fiurtas]] 1835-aisias. Nors ji buvo tik 6-ių kilometrų ilgio ir veikė tik dienos šviesoje, ji buvo ir populiari, ir pelninga. Per tris metus, buvo įtaisyta 141 kilometrai geležinkelio linijų, iki 1840-ųjų - 462 kilometrai ir iki 1860-ųjų - 11 157 kilometrai. Kadangi nebuvo geografiškai centralizuotos organizacinės detalės (kaip sostinė), linijos buvo tiesiamos voratinkliais, jungiant miestus ir preybos vietas regionuose, regionus su didesniais regionais ir taip toliau. Kai geležinkelių tinklas išsiplėtė, tapo pigiau transportuoti produktus: 1840-aisiais, 18 pfeningų per toną per kilometrą, o 1870-aisias - 5 pfeningai. Geležinkelio įtaka buvo iškart pastebima. Pavyzdžiui, žaliavos galėjo keliauti per Ruro[[Rūro sritį | Rūro slėnysritis]] neprireikiant sustoti ir pakeisti transporto priemonę. Geležinkeliai skatino ekonomiką sukuriant paklausą reikmenims ir padedant prekybai. 1850-aisias, vidinis transportavimas vežė tris kartus daugiau produktų negu geležinkeliai, bet 1870-aisiais, situacija pasikeitė - geležinkeliai vežė keturis kartus daugiau. Keliavimas traukiniais pakeitė miestų vaizdą ir žmonių keliavimo būdą. Jo įtaka pasiekė socialinę situaciją, įtakojant visus nuo neturtingiausių iki turtingiausių. Nors kai kurios nuošalyje esančios vokiečių provincijos buvo neprijungtos iki 1890-ųųjų, dauguma populiacijos, manufaktūros ir produkcijos centrai, buvo prijungti prie geležinkelių tinklo iki 1865-ųjų.

Kelionėms tampant lengvesnėms, greitesnėms ir pigesnėms, vokiečiai pradėjo matyti vienybę ne tik savo kalboje. [[Broliai Grimai]], kurie išleido didžiulį žodyną pavadinimų „Grimas“, taip pat sudarė rinkinį pasakų ir mitų, kurie pabrėžė paraleles tarp pasakojimų skirtinguose regionuose. Karlas Baedekeris parašė informacines knygeles skirtingiems Centrinės Europos miestams ir regionams, kuriuose nurodė vietas apsistoti, lankytinas vietas bei užrašė trumpą pilių, mūšio laukų, žymių pastatų ir žymių žmonių istorijas. Jo giduose taip pat buvo paminėtos ir distancijos, vengtini keliai bei rekomenduotini pasivaikščiojimo takai.

Augusto Hofmano fon Fallerslebeno žodžiai išreiškė ne tik lingvistinę, bet ir geografinę vokiečių vienybę: ''Deutschland, Deutschland über Alles" dainoje, oficialiai pavadintai ''Das Lied der Deutschen'' ([[„Vokiečių daina“| Vokietijos himnas]]), Fallerslebenas kvietė vokiečių žemių valdovus pripažinti vienybę reiškiančius vokiečių bruožus. Kitos patriotinės dainos kaip Makso Schenckenburgerio ''Die Wacht am Rhein'' („Reino stebėjimas“), paskatino atidžiau pažvelgti į geografinę padėtį, neapribojant "vokietiškumo" ties bendra kalba. Schneckenburgeris parašė ''Die Wacht am Rhein'' kaip specifinį patriotinį atsakymą į prancūzų teigimus, kad Reinas buvo "natūrali" Prancūzijos rytinė siena. Pasakymu "Brangi tėvyne, brangi tėvyne, nusiramink / Reinas stebimas tikrai", ir tokia poetine poezija kaip Nikolajaus Bekerio ''Das Rheinlied'' („Reinas“), vokiečiai buvo skatinami ginti savo teritorinę tėvynę. 1807-aisiais, Aleksandras[[Aleksanderis fon HumboldtasHumboltas|Alexander von Humboldt]] teigė, kad nacionalinis charakteris atspindėjo geografinę įtaką, sujungdamas kraštovaizdį su žmonėmis. Tęsiant šią idėją prasidėjo įvairūs judėjimai, siekę išsaugoti senąsias tvirtoves ir istorines vietas. Jie ypač fokusavosi Reino regionu, kuris buvo daugelio konfrontacijų su Prancūzija ir Ispanija priežastis.