Atverti pagrindinį meniu

Pakeitimai

1 pridėtas baitas ,  prieš 1 metus
S
Atmestas Bpetkute pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Gosireo.tm keitimas)
Istorijos šaltiniuose Mindaugas pirmą kartą paminėtas [[1219]] m. kaip vienas iš kelių tikrosios Lietuvos arba vad. [[Lietuva (baltų žemė)|Lietuvos žemės]] kunigaikščių, kurių vardu gal smulkių lietuvių kunigaikštysčių konfederacijos vadovų, o gal tik vieno Lietuvos „vyriausiojo kunigaikščio“ „Živinbudo“ pasiuntiniai tais metais sudarė Lietuvos ir [[Haličas|Haličo]]-[[Voluinė]]s valstybių taikos sutartį.
 
Kada Mindaugas įveikė kitus (hipotetinius) kandidatus į žuvusio jo brolio (?) paliktą tuščią Lietuvos valdovo sostą ir tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ar (pasak D. Ilovaiskio–E. Gudavičiaus teorijos) „pirmuoju suvienytos Lietuvos valdovu“, tiksliai nežinoma, tačiau tai, kad [[1236]] m. [[Haličas|Haličo]]-[[Volynė]]s didysis kunigaikštis [[Danila Romanovičius]] su Mindaugu derėjosi kaip su visos Lietuvos valdovu, leidžia manyti, jog pastarasis didžiuoju kunigaikščiu tapo [[1236]] m. ar šiek tiek anksčiau.
 
[[1244]] m. prieš [[Livonijos ordinas|Livonijos ordino]] valdžią sukilusiems pietiniams [[kuršiai|kuršiams]] pasiprašius Mindaugo globos, 1244–[[1245]] m. žiemą pastarojo vadovaujama [[LDK]] kariuomenė, tada nesėkmingai bandžiusi užimti Livonijos riterių neseniai užvaldytą buvusią kuršių [[Embūtė]]s (dabar − [[Latvija|Latvijoje]], [[Liepojos rajonas|Liepojos rajono]] rytuose) pilį, visame tuometiniame Pietų Kurše (t. y. būsimoje „žemaičių dounininkų“ teritorijoje, – nepainioti su dabartinės, [[Kuršas|latviškosios Kurzemės]] pietine dalimi) ir galbūt nedidelėje tuometinio Šiaurės Kuršo dalyje (dab. Liepojos rajono pietinėje dalyje) laikinai įtvirtino Lietuvos didžiojo kunigaikščio administraciją.
== 1249–1254 m. vidaus karas. Mindaugo krikštas ir jo padariniai==
 
[[1248]] m. pab. ar pačioje [[1249]] m. pr. Mindaugui iš savo sūnėnų (našlaičių Daujoto sūnų) [[Tautvilas|Tautvilo]] ir [[Gedvydas|Gedvydo]] bei šių dviejų kunigaikščių motinos brolio, visą ar dalį tuometinės [[Žemaitija|Žemaitijos]] valdžiusio Vykinto atėmus jų tėvonijas, 1249 m. pavasarį ar vasarą Lietuvoje kilo vidaus karas (sprendžiant iš Volynės metraščio, tas karas kilo dėl „[[Lietuva (baltų žemė)|Lietuvos žemės]]“; pasak daugumos istorikų, Tautvilas su Gedvydu ''Lietuvos žemę'' ar jos dalį valdė iki 1248 m.). Mindaugo brolėnus stipria [[ukrainiečiai|volynėnų]] ir [[polovcai|polovcų]] kariuomene nedelsdama parėmė Haličo-Volynės valstybė; Tautvilas apie [[1250]] m. pr. dar atvyko į [[Ryga|Rygą]], ten apsikrikštijo, užsitikrino Livonijos katalikų bažnyčios hierarchų bei (neilgam laikui) [[Livonijos ordinas|Livonijos ordino]] paramą kovoje su Mindaugu ir tikriausiai apsiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Vis dėlto iki [[1254]] m. trukęs Mindaugo karas su jo (centralizatoriška?) politika nepatenkintais vidaus oponentais (dauguma aukštaičių, rytinių (Vidurio Lietuvos) [[Žemaitija|žemaičių]], [[Nalšia|nalšėnų]] ir [[jotvingiai|jotvingių]] 1249–1254 m. vidaus karo metu liko ištikimi Mindaugui) ir jų užsienio rėmėjais baigėsi visiška Mindaugo pergale. [[1251]] m. Mindaugo delegacijai, atvykusiai pas [[popiežius|popiežių]] [[Inocentas IV|Inocentą IV]] tartis dėl Lietuvos valdovo krikšto, vadovavo [[Parbus]]. 1251 m. vasarį ar kovą apsikrikštijęs (šio krikšto iniciatorius buvo Livonijos krašto magistras Andrius Štirijietis) ir visokeriopą [[Livonijos ordinas|Vokiečių ordino Livonijos šakos]] palaikymą užsitikrinęs Mindaugas greitai išardė ir įveikė antilietuvišką tikrosios Lietuvos („Lietuvos žemės“) kunigaikščių [[Tautvilas|Tautvilo]] ir [[Gedvydas|Gedvydo]], Haličo-Volynės, pietinių jotvingių ir vakarinių žemaičių koaliciją (daugumą Tautvilą palaikiusių lietuvių ir jotvingių Mindaugas nugalėjo ar perviliojo į savo pusę dar iki 1252 m. pab.).
 
Netrukus po Mindaugo ir kelių šimtų (?) jo artimųjų bei vasalų katalikiško krikšto (Volynės metraščio liudijimu, Mindaugo krikštas buvęs grynai formalus), t. y. [[1251]] m. [[liepos 17]] d., [[LDK|Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė]] popiežiaus Inocento IV Milane surašyta [[popiežiaus bulė|bule]] buvo paskelbta katalikiška Lietuvos karalyste, suteikiant jai „šv. Petro nuosavybės“ teises, – taip Lietuvą, kaip suverenų europinės politikos subjektą, pripažino didžiausias tuometinės Vakarų [[Europa|Europos]] autoritetas, taigi ir pati Europa.
 
Vainikuoti Mindaugą ir jo žmoną Mortą<ref>Ši antroji (?) Mindaugo žmona daugelio istorikų tapatinama su 1251 m. neva paties Mindaugo prie ''Tviremet''' (=Vembutų?) pilies nukauto Vismanto našle, – nors Lietuvos ir Volynės [[1219]] m. taikos sutarčiai skirtame [[Volynės metraštis|Volynės metraščio]] įraše aiškiai pasakyta, kad Vismanto našlę sau (į žmonas ar suguloves) „pasiėmė“ Vismantą nukovęs ''Mindaugaitis''.</ref> popiežius įpareigojo Kulmo vyskupą Heinrichą Haidenreichą. [[1253]] m. [[liepos 6]]-ąją<ref>Pagal [[Edvardas Gudavičius|E. Gudavičiaus]] datavimą; Mindaugo vainikavimo diena šis istorikas yra siūlęs laikyti ir 1253 m. liepos 13-ąją.</ref> arba [[birželio 29]]-ąją<ref>Pagal [[Tomas Baranauskas|T. Baranausko]] datavimą.</ref> (sekmadienį, kuris tais metais sutapo su šv. apaštalų Petro ir Povilo švente). Mindaugas ir Morta gal specialiai vainikavimo iškilmėms sumūrytoje pirmojoje [[Vilniaus katedra|Vilniaus katedroje]] (pasak dalies lietuvių archeologų bei architektūros istorikų), o gal dab. [[Palatavio piliakalnis|Palatavio piliakalnyje]] esą stovėjusioje Latavos pilyje (pasak T. Baranausko) buvo vainikuoti ([[Ryga|Rygos]] meistrų nukaldintomis [[karūna|karūnomis]]) Lietuvos karaliumi ir karaliene. Netrukus po to (1253 m. liepą) mainais už taiką ir Lietuvos valstybės tarptautinį pripažinimą Mindaugas [[Vokiečių ordinas|kryžiuočiams]] atidavė visą [[Nadruva|Nadruvą]], kai kurias tuometinės Žemaitijos teritorijas ir pusę [[Dainava (baltų žemė)|Dainavos]], [[1255]] m. spalį – visą Lietuvos valdytą [[Sėla|Sėlos dalį]], o [[1259]] m. [[rugpjūčio 7]] d. – visą tuometinę Žemaitiją (beveik iki [[Šventoji|Šventosios]] rytuose), visą [[Skalva|Skalvą]] ir beveik visą Dainavą.
 
Su Haličo-Volynės didžiuoju kunigaikščiu Danila Romanovičiumi Mindaugas susitaikė apie 1254 m. pab. (1255 m. taika dar buvo sustiprinta Mindaugui ar [[Vaišelga]]i už Danilos sūnaus [[Švarnas|Švarno]] ištekinus Mindaugo dukterį). [[1258]]–[[1259]] m. žiemą šią taiką nutraukė [[Aukso orda|Aukso ordos]] karvedžio Burundajaus vadovaujamos [[totoriai|totorių]] ir jų priverstinių sąjungininkų volynėnų kariuomenės žygis, kurio metu buvo nusiaubta ne tik [[Aukštaitija|tikroji Lietuva]], bet ir [[Nalšia]] bei [[Dainava (baltų žemė)|Dainava]] (iš popiežiaus [[Aleksandras IV|Aleksandro IV]] 1260 m. bulės matyti, kad nuo šio totorių ir volynėnų puolimo nukentėjo didesnė LDK dalis). Dalis istorikų svarbiausiu Burundajaus žygio akstinu laiko „antitotorišką“ karaliaus Mindaugo politiką, – žinoma, kad 1255 m. jis netgi planavo ir jau buvo pradėjęs (netikėtai nutrūkusį) Lietuvos kariuomenės žygį į totorių valdomą [[Kijevas|Kijevą]].