Oratorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

Oratorijos, kaip muzikos žanro, giminingo kantatai, pavadinimas pirmą kartą pavartotas 1640 m. (P. Della Valle’s „Oratorio della Purificatione“). XVII a. vid. Italijoje pasirodė pirmieji spausdinti oratorijų libretai ir susiklostė du oratorijų tipai: ''oratorio volgare'' (italų k.), skirta eiliniams klausytojams ir ''oratorio latino'' (lotynų k.), artima motetams, skirta aristokratinei publikai.

 

G. Carissimi, M. Marazzoli, D. Mazzocchi ir kt. kompozitorių oratorijos yra vienos arba dviejų dalių (tęsdavosi iki 1 valandos). Kaip ir to meto operos, oratorijos sudarytos iš chorų, rečitatyvų, arijų, arioso bei instrumentinių riturnelių. Daugelis oratorijų turi pasakotojo partiją (vad. ''testo, textus, poeta, storico, historicus''). Labai svarbus vaidmuo tenka chorui, kuris atstovauja visuomenei ''(turba''), pasakoja ir komentuoja veiksmą. XVII a. antroje pusėje – XVIII a. pr. italų oratorijos paplito visoje [[Italija|Italijoje]], [[Viena|Vienoje]], [[Dresdenas|Dresdene]]. Jos vis dažniau buvo atliekamos didikų rūmuose kaip [[Opera|operos]] pakaitalas [[Gavėnia|gavėnios]] metu. Kompozitorių B. Pasquini, A. Scarlatti, A. Stradella’os, A. Caldara’os, [[Georg Friedrich Händel|G. F. Hendelio]], G. B. Legrenzi, A. Lotti, [[Antonijus Vivaldis|A. Vivald]]<nowiki/>i, J. J. Fuxo sukurto oratorijos buvo didelės apimties (trukdavo apie 2 valandas) kompozicijos, skirtos 3-5 solistams ir dažniausiai solistų ansambliui. XVII a. pab. oratorijai vartotas didesnis orkestras, kuris pritardavo arijoms, kartais ir rečitatyvams; arijos ir ansambliai rašyti ''da capo'' forma, solistų partijose gausu koloratūrų, muzikoje – ekspresyvių retorinių figūrų, gamtos garsų pamėgdžiojimo. XVIII a. Italijoje homofoninės faktūros, paprasto šokio ritmo, solo dalimis pagrįstas oratorijas kūrė G. B. Pergolesi, N. Porpora, N. Jommelli, D. Cimarosa, G. Paisiello ir kt. kompozitoriai.