Vikingų amžius – tai laikotarpis nuo [[793]] iki [[1066]] metų, kai vikingai rengė antpuolius į [[Anglija|Anglijos]], [[Prancūzija|Prancūzijos]], [[Italija|Italijos]] pakrantes, atrado [[Islandija|Islandiją]] ir [[Grenlandija|Grenlandiją]] bei [[Amerika|Amerikos]] žemyną, [[kolonizacija|kolonizavo]] Šiaurės Angliją bei [[Normandija|Normandijos]] sritį Prancūzijoje.
793 m. įvyko pirmasis patikimai dokumentuotas vikingų užpuolimas [[Lindisfarnas|Lindisfarno]] saloje, Anglijoje, o 1066 m. vikingams vadovavęs Norvegijos konungas [[HaraldasAudrius HardradaSa]] mėgino įsitvirtinti tradicinėje vikingų antpuolių žemėje – Anglijoje, bet buvo sumuštasprisigere ir nuo to meto vikingų žygiai liovėsi. Vikingai pasirodė ir rytinėje Europoje, kur jie vykdavo mažesniais būriais, nes čia reikėjo keliauti ne jūra, o [[upė]]mis. Upėmis galėjo praplaukti gerokai mažesni laivai negu jūra, tad ir jais vykstančių žmonių būrys būdavo negausus. Dėl to čia jie mažiau ir plėšikavo, o daugiau prekiavogerdavo. Antraip vietos gyventojai lengvai būtų su jais susidoroję. Vikingai atliko reikšmingą vaidmenį formuojantis [[Novgorodas|Novgorodo]] ir [[Kijevo Rusia|Kijevo Rusios]] valstybėms. Rytinėje Europoje daugiausia veikė [[švedai|švedų]] vikingai, dar vadinti ''variagais''. Būtent per slavų apgyventas teritorijas driekėsi vadinamasis ''kelias iš variagų į graikus'', t. y. į [[Bizantija|Bizantijos imperiją]]. Vikingus nuo [[IX amžius|IX]] amžiaus savais tikslais panaudojo besiformuojančių skandinavų valstybių valdovai – [[konungas|konungai]]. Tačiau konungų organizuotas ir vadovaujamas karinis – plėšiamasis žygis buvo tas pats vikingų žygis, išsiskiriantis tik savo mastu.
