|
* [[antrasis pasaulinis karas]] vyko 1939–1945 metais.
treciasis pasulinis karas vyko 2020-20043
* [[trečiasis pasaulinis karas]] – hipotetinis ateityje vyksiantis pasaulinis karas.
[[Kategorija:Karai]]
Karas buvo su atenais ir galenais
karinis konfliktas, trukęs nuo 1939 iki 1945 m., kuriame dalyvavo dauguma pasaulio valstybių, iš jų – visos didžiosios valstybės, susiskirsčiusios į du karinius blokus: Sąjungininkus ir Ašį. Tai buvo didžiausias karas žmonijos istorijoje[1]. „Totalinio karo“ sąlygomis pagrindiniai varžovai karo tikslams sutelkė visus savo ekonominius, pramoninius ir mokslinius pajėgumus, peržengiant civilinių ir karinių resursų skirtį.
Karo veiksmai daugiausiai vyko Europoje ir Viduržemio jūroje, Atlanto vandenyne, Šiaurės Afrikoje, Azijos rytuose ir Ramiajame vandenyne. Karo metu susiformavo du kariniai aljansai, kurie vadinami Ašimi ir Sąjungininkais. Kare tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvavo daugiau nei 60 valstybių (karo veiksmai vyko 40 valstybių teritorijoje), jo metu buvo mobilizuoti daugiau nei 110 milijonų karių.[2] Beveik visos šalys, kariavusios Pirmajame pasauliniame kare, kariavo ir Antrajame. Karo metu žuvo daugiau kaip 50–70 milijonų žmonių, kurių dauguma – civiliai.[3][4]
Kare plačiai naudota partizaninio karo taktika ir civilinių objektų bombardavimas. Atominis ginklas, reaktyvinis lėktuvas, raketos ir radaras, masinis tankų, povandeninių laivų panaudojimas yra tik dalis Antrojo pasaulinio karo metų išradimų. Karo eigą nulėmė gerokai didesnis antinacistinės koalicijos ekonominis potencialas bei žmogiškieji resursai, taip pat subjektyvus faktorius – nacistinės ideologijos antihumaniškumas. Karui buvo būdinga stipri ideologizacija, dažnai turinti rasistinių bruožų, kuri lėmė daugybę karo nusikaltimų, žiaurų elgesį su civiliais ir karo belaisviais. Dėl Vokietijos nacionalsocialistų kelto karo tikslo išplėsti vokiečių gyvybinę erdvę bei holokausto politikos buvo nužudyti 6 mln. žydų ir 4 mln. žmonių, priklausiusių kitoms nacionalsocialistų išskirtoms grupėms (čigonai, homoseksualai, politiniai kaliniai).
Karo pradžia paprastai laikoma 1939 m. rugsėjo 1 d., kai Trečiasis Reichas užpuolė Lenkiją, ir karą Vokietijai netrukus paskelbė Prancūzija ir Jungtinė Karalystė. Tuo metu kai kurios šalys jau kariavo – vyko Antrasis Italijos - Etiopijos karas bei Antrasis Kinijos-Japonijos karas. Nuo 1939 m. pabaigos iki 1941 m. vidurio per keletą sėkmingų kampanijų Vokietija nugalėjo ir okupavo didelę dalį Prancūzijos, Jugoslavijos ir Graikijos, okupavo Nyderlandus, Belgiją, Liuksemburgą, Daniją, Norvegiją, Čekiją ir Lenkiją. Dalis okupuotų teritorijų buvo tiesiogiai įjungtos į Trečiąjį Reichą, kitose valdė marionetinės vyriausybės. Vokietija taip pat sutartimis susaistė su savimi Rumuniją, Vengriją ir Bulgariją. Vienintele valstybe Europoje, kuri kovojo su Vokietija ir Italija liko Jungtinė Karalystė. 1940 m. italų pajėgos puolė britų kariuomenę Egipte, tačiau patyrė didelius nuostolius ir prarado Italijos Rytų Afrikos kolonijas. Nuo 1941 m. kovose Šiaurės Afrikoje pradėjo dalyvauti ir Vokietijos Afrikos korpusas.
Į konfliktą 1941 m. įsitraukė ir kitos šalys – Sovietų Sąjunga, kai ją užpuolė Vokietija, taip pat Jungtinės Valstijos po Japonijos atakos prieš Pearl Harborą. 1941 m. žiemą Vokietijos puolimas Sovietų Sąjungoje buvo sustabdytas prie Maskvos. 1942 m. Japonija pralaimėjo keletą jūrų mūšių, tačiau iki to laiko užėmė Honkongą, Britų Malają, Filipinus, dalį Birmos, Nydelandų Indiją ir dalį Naujosios Gvinėjos. Italijos ir Vokietijos puolimas po pralaimėjimo El Alameino mūšyje buvo sustabdytas Šiaurės Afrikoje. 1942 m. lapkričio mėn. britų ir amerikiečių pajėgos išsilaipino Šiaurės Afrikoje ir 1943 m. gegužės mėn. privertė kapituliuoti Tunise. 1943 m. Vokietija patyrė pralaimėjimą Stalingrado mūšyje, Sąjungininkai išsilaipino Sicilijoje, o JAV pasiekė naujų pergalių Ramiajame vandenyne. Ašis prarado iniciatyvą ir prasidėjo jos atsitraukimas visais frontais. 1944 m. birželio mėn. Rytų fronte buvo sumušta armijų grupė Centras ir Vokietijos kariuomenė iki metų galo buvo priversta atsitraukti iki Trečiojo Reicho sienų. 1944 m. birželio mėn. Vakarų sąjungininkai išsilaipino Normandijoje, o rugpjūčio mėn. Pietų Prancūzijoje. 1944 m. spalį sąjungininkai prie Aacheno įsiveržė į Vokietiją, o 1945 m. sausį į Rytų Prūsiją įsiveržė Raudonoji Armija. Iki 1945 pavasario Reicho politinė ir karinė vadovybė tęsė akivaizdžiai pralaimėtą karą, per kurį žuvo dar šimtai tūkstančių žmonių.[5] 1945 m. prie Elbės susitiko JAV ir sovietų kariuomenės. Karas Europoje baigėsi 1945 m. gegužės 8 d. sovietų ir lenkų pajėgoms užėmus Berlyną ir Vokietijai besąlygiškai kapituliavus.
Ramiojo vandenyno karo teatre 1945 m. JAV pajėgos užiminėjo Japonijos salas Ramiajame vandenyne ir artėjo prie pagrindinio Japonijos salyno, nors didžioji dalis Pietryčių Azijos tebebuvo užimta Japonijos pajėgų. Japonijos laivynas buvo JAV nugalėtas ir grėsė amerikiečių išsilaipinimas Japonijos salyne. Po atominio Hirošimos ir Nagasakio bombardavimo ir sovietų įsiveržimo į Mandžiūriją Japonija besąlygiškai kapituliavo 1945 m. rugpjūčio 15 d.
Sąjungininkų pergalė iš esmės pakeitė pasaulio politinę sistemą: pasauliniam bendradarbiavimui skatinti ir užkirsti kelią ateities konfliktams buvo įkurta Jungtinių Tautų Organizacija, o JAV ir Sovietų Sąjunga iškilo kaip dvi pasaulinės supervalstybės, kurių santykiai greitai peraugo į Šaltąjį karą, kuris truko iki 1991 m. Europos valstybių susilpnėjimas paskatino Azijos ir Afrikos dekolonizaciją. Vakarų Europoje prasidėjo ekonominės ir politinės integracijos procesai, kuriuos paskatino siekis išvengti karinės konfrontacijos ateityje. Rytinė Europos dalis pateko į sovietų įtakos sferą ir liko už „geležinės uždangos“ iki komunizmo žlugimo. Kinijoje po Antrojo pasaulinio karo tęsėsi pilietinis karas, pasibaigęs komunistų pergale ir Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimu.
'''
|
