André Derain: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
vikif. |
||
Eilutė 36:
Andrė Derenas gimė 1880 m. birželio 10 d. [[Šatu]] mieste prie [[Paryžius|Paryžiaus]]. Jo tėvas buvo pasiturinčiu pyragų kepėju. A. Derenas mokėsi tapybos 1898−1899 m. pas Eugène Carrière ''Camillo'' akademijoje, kurioje susitiko [[Anri Matisas|A. Matisą]]. 1900 m. sutiko Morisą Vlaminką, su kuriuo dalijosi studija [[Šatu]]. Iki 1904 m. atliko karinę tarnybą. 1905 m. A. Dereno kūriniai eksponuoti Nepriklausomųjų salone Paryžiuje. Jį, kaip ir M. Vlaminką, rėmė meno dileris [[Ambruazas Volaras]], kuris įsigijo daug dailininko kūrinių. 1905 m. vasarą A. Derenas tapė kartu su A. Matisu [[Koliuras|Koliuro]] kaime Prancūzijos pietuose, kūrė kontrastuojančių spalvų paveikslus, kuriuose objektai vaizduojami nušviesti ryškios saulės šviesos. Po to dailininkų kūriniai buvo eksponuoti Paryžiaus Rudens salone. Kritikas Louis Vauxcelles panaudojo terminą ''fauves'' (laukiniai žvėrys) apibūdindamas grupę tapytojų, tarp kurių [[Anri Matisas]], Andrė Derenas, [[Morisas de Vlaminkas]] ir kiti. Grupės tapytojai nuo to laiko žinomi [[fovizmas|fovistais]]. 1905 ir 1906 m. A. Derenas lankėsi Londone, nutapė miesto peizažų. 1906 m. Estakoje susitiko su [[Pablas Pikasas|P. Pikasu]], susitarė su P. Pikaso meno dileriu Daniel-Henri Kahnweiler. Pagerėjus materialinei padėčiai vedė Alisą, apsigyveno [[Monmartras|Monmartre]].
1907 m. A. Dereno kūryboje pradėjo persipinti [[Polis Sezanas|P. Sezano]] dailės ir primityvios nevakarietiškų kultūrų skulptūros bruožų įtakos. 1908 m. jis ir [[Žoržas Brakas]], [[Raulis Diufi]], [[Othon Friesz]] keliavo į Prancūzijos pietus. A. Dereno kūryboje P. Sezano įtaka toliau gilėjo. 1910 m. dailininkas sunaikino daug savo neparduotų kūrinių ir pradėjo iš naujo studijuoti peizažo tapybą, kurti [[kubizmas|kubistinių]] bruožų turinčius natiurmortus. Jo kūryboje pasirodė gotikinių ir renesanso temų, klasicistinės tapybos bruožų. 1916 m. įvyko A. Dereno pirmoji personalinė paroda Polio Gijomo galerijoje Paryžiuje. [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] metu A. Derenas tarnavo kariuomenėje, dalyvavo mūšiuose prie Somos, Verdeno. Po Pirmojo pasaulinio karo A. Dereno kūryba išpopuliarėjo. Po 1920 m. jis sukūrė serijas [[aktas (menas)|aktų]] ir teatro motyvų ([[Pjero]], [[Arlekinas]]) paveikslų. Kūrė teatro dekoracijas [[Sergejus Diagilevas|S. Diagilevo]] baletams. Šiuo metu A. Dereno kūryba buvo labiau klasicistinė, nei avangardinė. 1921 m. dailininkas lankėsi Italijoje ir buvo giliai paveiktas [[Aukštasis renesansas|Aukštojo renesanso dailės]]. 1928 m. jis buvo apdovanotas Karnegio prizu [[Pitsburgas|Pitsburgo]] tarptautinėje parodoje, jo kūriniai daug eksponuoti užsienyje. Po 1930 m. dailininkas buvo kritikuotas dėl atsimetimo nuo modernizmo, prarado ryšius su buvusiais draugais avangardistais.
[[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] metu jo namas buvo užimtas vokiečių, 1941 m. A. Derenui gimė nesantuokinis sūnus. Jo tuometinė kūryba atitiko [[Fašizmas|fašistinę]] ideologiją, [[Ribentropas]] siūlė nutapyti savo portretą, ko A. Derenas atsisakė. 1941 m. dailininkas, kartu M. Vlaminku ir kitais Prancūzijos menininkais, nacistų kvietimu lankėsi Vokietijoje. Po Antrojo pasaulinio karo buvo įtartas kolaboravimu su okupantais. Po to A. Derenas sukūrė seriją Normandijos peizažų, dekoravo skulptūras, kūrė teatro dekoracijas ir iliustracijas (tarp jų [[Fransua Rablė]], [[Antonenas Arto|A. Arto]] ir [[Andrė Bretonas|A. Bretono]] leidiniams). Šiuo laikotarpiu A. Dereno gyvenimas suprastėjo, jis beveik nebendravo su žmona, nors pora gyveno tame pačiame name (dailininkui gimė antras nesantuokinis vaikas nuo dar kitos meilužės). Dailininkas buvo prastos sveikatos, pradėjo abejoti savo kūryba. Jis išsiskyrė su žmona 1953 m. ir mirė 1954 m. rugsėjo 8 d. po to, kai buvo sutrenktas gatvėje sunkvežimio Paryžiaus Garšo priemiestyje.
| |||