|
?<!-- Kristalinė gardelė -->|
?<!-- Gardelės periodas (Å)-->}}
'''Azotas''' ('''N''', {{la|Nitrogenium}}; išvertus iš graikų kalbos – „nepalaikantis gyvybės“) – [[chemija|cheminis]] elementas, [[Periodinė elementų lentelė|elementų lentelės]] penktos A grupės nemetalas, inertiškos dujos. Pirmasis atradęs azotą [[1772]] metais paskelbė Danielis Rezerfordas, tačiau [[Džozefas Pristlis]], Henris Kavendišas ir Karlas Vilhelmas Šelė šį elementą atrado beveik tuo pat metu. Azoto savybes ištyrė K. Šelė, S. Kavendišas, Dž. Prystlis, A. Lavuazjė.
Ne junginiuose yra N<sub>2</sub> formos; molekulė susideda iš dviejų atomų.
== Azotas gamtoje ==
Laisvasis azotas sudaro apie 78 % [[oras|oro]] tūrio (arba 75,6 % oro masės, t. y., ~ 4×10<sup>15</sup> t).<ref>''Chemijos enciklopedija.'' Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2015, 15 p. ISBN 978-5-420-01753-1.</ref> Oro sudėtyje esančio azoto tiesiogiai paversti cheminiais elementais negali nei gyvūnai, nei augalai (išskyrus ankštinius augalus, kurių šaknyse yra azotą jungiančių bakterijų, galinčių pasisavinti azotą iš oro). Dauguma augalų azotą pasisavina iš jo junginių ([[azoto rūgštis|azoto rūgšties]] druskų, amoniakinio vandens, amonio druskų), gyvūnai – su savo augaliniu maistu.
Azotas įeina į [[baltymai|baltymų]] sudėtį.
Dirvožemyje azoto yra nitratų pavidalu. Dirvoje gyvena bakterijos, galinčios pasisavinti atmosferoje esantį azotą. Tokias bakterijas galima auginti dirbtiniu būdu, o iš jų gaminti bakterines trąšas. Azoto poreikiai [[žemės ūkis|žemės ūkyje]] ilgai buvo tenkinami įterpiant į dirvą Čilės salietrą (natrio nitratą), kurios atsargos negausios. Vėliau buvo sukurtas atmosferinio azoto pavertimo junginiais būdas, t. y. amoniako sintezė iš azoto ir vandenilio.
== Azotas junginiuose ==
Azotas įeina į daugelio junginių sudėtį. Tarp jų: [[amoniakas]], [[azoto rūgštis]], [[nitratai]]. Azotas taip pat yra svarbi organinių junginių dalis. Turi stabilius [[Izotopas|izotopus]] <sup>14</sup>N ir <sup>15</sup>N.
== Cheminės savybės ==
Normaliame slėgyje azoto dujos organizmo cheminėse reakcijose nedalyvauja, mažai aktyvus. Taip yra dėl stiprių cheminių ryšių azoto molekulėje. Aukštesnėje temperatūroje atomų ryšiai susilpnėja, ir azotas tampa aktyvesnis. Pvz., elektros lanko temperatūroje jis reaguoja su deguonimi. Esant tam tikromis sąlygoms, reaguoja su vandeniliu. Aukštesnėje temperatūroje reaguoja su kai kuriais metalais, pvz., magniu. Į reakcijoje su magniu susidarantį magnio nitridą galima žiūrėti kaip į amoniako darinį, kuriame vandenilio atomai pakeisti į metalo atomus. Tokie junginiai vad. [[nitridai]]s.
== Fizikinės savybės ==
Standartinėje temperatūroje azotas yra bespalvės, bekvapės, beskonės dujos. Padidėjus [[slėgis|slėgiui]] veikia svaiginančiai. Mažai tirpus vandenyje (dar mažiau už deguonį). Kietojoje būsenoje turi molekulinę kristalinę gardelę, dėl to tokia žema jo virimo ir lydymosi temperatūra.
{| class = "wikitable" border="1" cellpadding="2" cellspacing="0"
| Kritinė temperatūra || 123,25 K
|-
| Kritinis slėgis || 3,905 MPa
|-
| Kritinis tankis || 0,304 g/cm³
|-
| Dielektrinė skvarba || 1,000528×10<sup>25</sup>
|-
| Atstumas tarp atomų molekulėje || 0,10976 nm
|}
== Gavimas ==
Technikoje naudojamas azotas gaunamas iš oro, panašiai kaip ir deguonis. Garinant skystąjį orą, azotas išlekia pirmiausiai (azoto). Grynas azotas gaunamas skaidant kai kuriuos azoto junginius.
== Panaudojimas ==
Daugiausiai naudojamas amoniako sintezei, kuris vėliau naudojamas azoto rūgšties ir kitų azoto junginių (trąšų) gamyboje. Azotas taip pat naudojamas gaminant kai kurias [[elektrotechnika|elektrotechnikos]] detales, pavyzdžiui, [[tranzistorius]], [[Diodas|diodus]], integrines schemas bei nerūdijančio [[Plienas|plieno]] gamyboje.
Azotas taip pat naudojamas automobilių padangoms užpildyti, nes azoto šiluminis plėtimasis sąlyginai mažas.
Skystas azotas (dažnai žymimas LN<sub>2</sub>) naudojamas inertinei atmosferai ir atliekant chemines reakcijas sudaryti, taip pat šaldymo sistemose (kaip šaldymo skystis): į jį panardinami ir transportuojami maisto produktai, išsaugomos reprodukcinės ląstelės ([[Spermatozoidas|spermatozoidai]] ir [[Kiaušialąstė|kiaušialąstės]]) bei stabiliomis sąlygomis saugomi biologiniai mėginiai.
== Pavadinimo kilmė ==
Pirmas gryną azotą 1786 m. gavo A. Lavuazjė. Azotas buvo vadinamas „sugadintu oru“, nes jis lieka sudegus medžiagoms ir sureagavus oro deguoniui. Vėliau nustatyta, kad šio elemento yra įvairiuose junginiuose: amoniake, nitratuose ir kt.
== Literatūra ==
* Feldmanas Fricas, Guntis Rudzytis. Neorganinė chemija. Vertimas į lietuvių kalbą 1992.
{{Vikižodynas|azotas|no=T}}
{{Commons|Nitrogen|no=T}}
[[Kategorija:Cheminiai elementai]]
| 