Fleksinė kalba: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Ed1974LT (aptarimas | indėlis)
Ed1974LT (aptarimas | indėlis)
SNėra keitimo santraukos
Eilutė 1:
'''Fleksinė kalba''' – [[kalba]], kurioje gramatinės žodžių kategorijos ir [[Sintaksė|sintaksiniai]] santykiai daugiausia reiškiami [[Galūnė (kalbotyra)|galūnėmis]]. Fleksinėms kalboms priskiriamos [[Indoeuropiečių kalbos|indoeuropiečių]] ir [[semitų kalbos]].
 
Iš indoeuropiečių kalbų ypač gausią daugiareikšmę fleksiją (galūnių sistemą), turi [[sanskritas]], [[Senoji graikų kalba|senoji graikų]], [[Lotynų kalba|lotynų]], [[baltų kalbos|baltų]] − [[Lietuvių kalba|lietuvių]] ir [[latvių kalba|latvių]] − bei [[slavų kalbos|slavų]] kalbos. Tokiose kalbose, kaip [[Anglų kalba|anglų]], [[Prancūzų kalba|prancūzų]], fleksija jau gerokai apnykusi.<ref name="Kalbos mokslo pradmenys">J. Palionis, Kalbos mokslo pradmenys, Vilnius: Mokslas, 1985.</ref>
 
Fleksinėse kalbose kelios [[gramatika|gramatinės]] kategorijos gali būti reiškiamos viena galūne (pvz., liet. „kalb'''ą'''“ – galūnė „ą“ reiškia vienaskaitą ir galininko linksnį), o tos pačios gramatinės kategorijos – įvairiomis galūnėmis (pvz., liet. „kalb'''ą'''“, „kat'''ę'''“, „nakt'''į'''“ – galūnės „ą“, „ę“ ir „į“ reiškia vienaskaitą, galininko linksnį). [[Morfema|Morfemos]] žodyje gali susilieti gramatiniu ir fonetiniu atžvilgiu. Pavyzdžiui, tik palyginus vienaskaitos vardininko formą „šuo“ su „akmuo“, „sesuo“ ir kitais panašiais žodžiais, galima išskirti galūnę „–uo“. Tokiuose žodžiuose, kaip „kris'''l'''as“, „žais'''l'''as“, nelengva išskirti ir [[priesaga]]s.<ref name="Kalbos mokslo pradmenys" />