Nors Ramana mažai komunikavo su išoriniu pasauliu, jo pagrindinis aukščiausiasis mokymas buvo perduodamas tyloje. Jis dažnai kartodavo žodžius "Summa Iru" reiškiančius "būti esaties tyloje". Žmonės kurie sugebėdavo, šventojo akivaizdoje, išlaikyti ramų protą, be pastangų patirdavo EsatįEsaties Tikrovę. Kitiems, sunkiai suvaldantiems nerimąstingą protą, Ramana rekomendavo savistabos arba atsidavimo Aukščiausiajam metodus. Savistabos metodo esmė yra nenutrūkstama koncentracija į savojo "aš" jausmą, pasitelkiant klausimus: "kas yra šis aš"?" arba "kur šis aš apsireiškia". Šios praktikos tikslas yra nenutrūkstamas stebėjimas ir koncentracija į sąvąjį "aš" , siekiant izoliuoti ego, kuris galiausiai negalėdamas identifikuoti savęs su išorinio pasaulio objektais praranda kontrolę ir išnyksta Savastyje (Būtyje-Žinojime-Palaimoje). Atsidavimo aukščiausiajam metodo esmė yra sugebėjimas laipsniškai atiduoti savo gyvenimo vadžias į Dievo arba Guru rankas. Atsidavusysis atsižada "aš" ir "mano" jausmo ir stengiasi atsiduoti Dievo arba Guru valiai. Tokio ryžtingo pasitikėjimo ir begalinės meilės (premos) vandenyne "aš" panyra į Aukščiausiąjį (Būtį-Žinojimą-Palaimą). Ramanos filosofijoje Guru, Dievas ir Savastis yra viena ir reiškia tą patį. Į visus dvasinius klausimus Ramana atsakydavo klausimu – "kas yra šis klausiantysis aš?". Jis teigė, kad visi atsakymai glūdi savęs pažinime – t. y., nenutrūkstamame savojo "aš" stebėjime, siekiant sužinoti iš kur kyla „aš“ mintis. Ramanos teigimu, žmogui nėra ko siekti, ieškoti už savęs ribų – žmogus jau yra išsipildęs, jis yra Patybė ([[atmanas]]), tik to dar nėra patyręs. [[Protas]], jo kuriami įsivaizdavimai apie save – pasak Ramanos, kliūtis tikrajam Savęs patyrimui.
