Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

'''Opera ir baletas Lietuvoje atgimė nuo XVIII a. vidurio''' imtuose steigti didikų, aukštų valstybės pareigūnų Radvilų, Oginskių, Sapiegų rūmų teatruose jų rezidencijose provincijoje; kai kurie gyvavo iki XIX a. pradžios, pasirodydavo ir Vilniuje (sakysim, 1790 m. sostinėje buvo 32 Lietuvos didikų rezidencijos). '''1785 m. Vilniuje ir Klaipėdoje pradėjo veikti viešieji miestų teatrai.''' Klaipėdos vokiečių teatras per visą XIX a. veikė su pertraukomis, operos trupę turėjo ne visada (apie baletą žinių visai nėra). Vilniuje viešojo teatro istoriją pradėjo žymusis lenkų teatro veikėjas Wojciechas Bogusławskis, kuris su savo trupe penkiems sezonams įsikūrė Lietuvos sostinėje. Vėliau - iki 1864 m. - teatre vaidino įvairių antreprenerių lenkų (1835 - 1844 m. ir vokiečių), po 1863 - 1864 m. sukilimo - rusų, gana dažnai viešėdavusios italų operos trupės. Iki I pasaulinio karo Vilniaus publika matė nemažą pasaulinio repertuaro dalį - nuo W. A. Mozarto iki G. Puccini. 1844 m. Kaune, Perkūno namuose įrengus teatrą, o 1892 m. pastačius teatro rūmus, Vilniaus trupės nuvykdavo ir ten.

'''XIX a'''. kelissyk šmėkštelėjusi lietuvių tautinio teatro idėja pradėjo įsikūnyti amžiaus pabaigoje. 1895 m. Maironis parašė pirmąjį lietuvišką operos libretą. Operos muzika iškart tapo pradėtų rengti lietuviškų koncertų Tilžėje ir Sankt Peterburge programų dalimi (1864–1904 m. galiojusį lietuvių spaudos ir kalbos viešo vartojimo draudimą imperijos sostinėje jau buvo įmanoma apeiti). Atgavus spaudą, ir pačioje Lietuvoje viešu tapęs muzikos ir teatro sąjūdis nepaprastai išsiplėtojo. '''1906 m. lapkričio 6 d.''' Vilniuje, dabartinės Filharmonijos salėje buvo parodyta dramaturgo Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio ir kompozitoriaus Miko Petrausko „'''Birutė“,''' pirmoji lietuviška opera.

 

 

Iš tautinio valstybės ir kultūros Atgimimo sąjūdžio kilusio teatro raidą ir toliau sąlygojo permainingas krašto istorinis likimas - pirmasis Nepriklausomybės dvidešimtmetis, sovietų ir nacių okupacijos, karas, vėl sovietinė okupacija, vėl Atgimimas ir šių dienų Nepriklausomybės laikmetis.

'''Teatre susitelkė stiprios atlikėjų pajėgos''', jo veikla nuo pat pradžių buvo labai intensyvi. Pirmasis teatro dirigentas buvo Juozas Tallat-Kelpša, tą darbą dirbęs iki mirties 1949 m. Po keletą sezonų dirigavo kompozitoriai Juozas Gruodis, Stasys Šimkus. Su beveik 30 metų darbo Rusijos teatruose patirtimi 1927 m. į tėvynę pagaliau grįžo Mykolas Bukša ir dirigavo iki mirties 1953 m. Pirmiausiai kaip baleto dirigentas pasireiškė Leiba Hofmekleris. 1934 m. debiutavo (1938 m. vyriausiuoju dirigentu tapo) reto talento muzikas Vytautas Marijošius, 1937 m. - Juozas Pakalnis. Puikų chorą išugdė jo vadovas Julius Štarka. Teatras pasižymėjo puikia scenografija, tarp jos kūrėjų buvo Vladas Didžiokas, Vladimiras Dubeneckis, Petras Kalpokas, Adomas Galdikas, Stasys Ušinskas; 1929-1939 m. daug darbų sukūrė žymusis lietuvių kilmės rusų dailininkas Mstislavas Dobužinskis, debiutavo unikalaus talento scenografas Liudas Truikys. Pirmuosius operos pastatymus parengė dramos režisieriai. Vėliau tam darbui buvo kviečiami rusų režisieriai emigrantai, iš kurių teatrui ypač nusipelnė Teofanas Pavlovskis (dirbo nuo 1928 m. iki mirties 1936 m.). Tuo metu iškilo pirmasis savas operos režisierius Petras Oleka, kiek vėliau - Stasys Dautartas. Panašios padėties būta balete. Pirmoji choreografė Olga Dubeneckienė (ji sėkmingai pasireiškė ir scenografijoje) statė šokius operose, o baletų pastatymų nesiėmė. Tad baleto trupės pirmojo dešimtmečio repertuarą sukūrė vėlgi rusų choreografai emigrantai Pavelas Petrovas, Nikolajus Zverevas, kol 1936 m. šioje srityje debiutavo Bronius Kelbauskas.

 

 

2015 m. Lietuvos baletas šventė savo 90 metų jubiliejų. Ta proga prestižinio ''Dance'' žurnalo kritikė Margarita Médina rašė: „Baleto 90-mečio minėjimui paskirti visą savaitę, paruošti penkias skirtingas programas ir, galiausiai, surengti Žvaigždžių Gala koncertą – užmojis išties rizikingas. Puikusis Vilniaus Nacionalinis operos ir baleto teatras ėmėsi šio iššūkio ir savo pažadą ištesėjo. Vilniaus baleto žvaigždes, kurios visiškai nenusileido prestižiniams svečiams – pasaulinėms baleto žvaigždėms - savo drąsia technika ir artistiškumu. Belieka pasakyti „Bravo“ ir „Ačiū“ – už didžiules pastangas, kad šis išskirtinis minėjimas pavyko.“

'''Teatro veiklą sutrikdė''' kai kurių jo narių likimus skaudžiai palietusi 1940 m. sovietų okupacija, karas, nacių okupacija. Tačiau tie įvykiai teatro veiklos iš esmės nepakeitė. Jis rodė įprastinį repertuarą, 1942 m. įvyko St. Šimkaus operos "Pagirėnai", 1944 m. W. A. Mocarto "Figaro vedybų", 1943 m. J. Pakalnio baleto "Sužadėtinė" premjeros. Operos meno pajėgos buvo tiek išaugę, kad buvo iš ko 1940 m. įsteigti Kauno Operetę (dabartinį Muzikinį teatrą), 1942 m. Vilniuje - Operą (iki II-osios sovietų okupacijos parengė 6 operų ir vieną baleto premjerą), tais pačiais metais Šiaulių teatre susibūrusi trupė parengė 4 operečių premjeras ir buvo beveik baigusi rengti A. Račiūno "Trijų talismanų" premjerą.

 

 

'''Okupacija''' sužalojo ne vieno teatro nario gyvenimą. Nutrūko ryšiai su Europos teatrais, vokalo pedagogikos židiniais, lietuvių kultūra buvo tarytum perskelta į dvi dalis - čia ir svetur, ir kelias į Lietuvą buvo užkirstas, sakysime, Niujorko Metropolitan operos solistėms Annai Kaskas (Onai Katkauskaitei), Polynai Stoskai (Apolonijai Stoškutei), Lilian Sukis (Lilijai Šukytei), kurių nepaminėdavo ir sovietinė spauda. Pirmosios okupacijos metų ideologų ir kai kurių teatro narių šūkiai apie „tikrą, socialistinę kūrybą“, prasidėsiančią „atėjus Raudonajai Armijai į Lietuvą, susipažinus su Stalino konstitucija“ taip ir liko šūkiais (nors ir spėta pastatyti vieną sovietinę operą bei baletą). Pokario metais jie tapo teatrui brukama veiklos programa, kurios reikalavimams jis vienaip ar kitaip turėjo paklusti, kaip pakluso sovietizmo apologetikos veikalų sukūrę kai kurie kompozitoriai. Sovietinė kontrolė ilgam sustabdė modernios stilistikos pasireiškimą lietuvių kompozitorių kūryboje, net jau XX a. klasika tapusių pasaulinio repertuaro operų ir baletų pasirodymą teatro scenoje. Kadangi „socialistinė kūryba“ vyko sunkiai (pirma pokario lietuviška opera - A. Račiūno prosovietinė „Marytė“ - pasirodė tik 1953 m.), jos trūkumą turėjo kompensuoti „realistiniais“, „pažangiais“ vadinami rusų kompozitorių (P. Čaikovskio, M. Musorgskio, N. Rimskio-Korsakovo ir kt.) kūriniai, pirmąjį pokario dešimtmetį sudarę beveik pusę premjerų skaičiaus.

'''Ilgainiui repertuaro pusiausvyra buvo atstatyta''', 7-ajame dešimtmetyje parodyta modernesnės stilistikos S. Prokofjevo, G. Gershvino, C. Orffo operų. Ideologinė kontrolė, žinoma, neatslūgo. Sakysim, 1968 m. statant G.Puccini „Merginą iš Vakarų“, operos pavadinimas pakeistas į „Merginą iš Kalifornijos“ (Vakarų baimė...). Populiariausia repertuaro lietuviškoji opera - V. Klovos „Pilėnai“ - pastatymui 1956 m. priimta tiktai įvedus į ją „ideologinį momentą“, - Eglės sužadėtinį Rūtenį pakeitus rusų kunigaikščiu Danila (originali versija atkurta 1994 m. operos pastatyme Čikagos lietuvių operoje). 1957 m. dėl „ideologinių trūkumų“ buvo uždrausta J. Juzeliūno operos „Sukilėliai“ premjera (ji įvyko 1977 m.), dėl tų pačių priežasčių teatras 1982 m. nepriėmė F. Bajoro operos „Dievo avinėlis“ (naudojant įrašus, 1991 m. ji pastatyta Nacionaliniame dramos teatre).

 

'''Sovietinio gyvenimo aplinkybės''' lėmė tai, kad teatro repertuaro apimtis per daugiau kaip pusę šimtmečio palyginti mažai teišsiplėtė: 1920–1944 m. buvo pastatytos 43 kompozitorių 64 operos, o 1944 –2000 m. teatro afišose pasirodė jose dar nebuvę 38 kompozitorių vardai ir 67 operų pavadinimai. Panaši buvo ir baleto trupės repertuaro formavimo padėtis: 1925–1944 m. – 31 kompozitorius ir 38 baletai, 1945–2000 m. – apie 40 kompozitorių naujų vardų ir 52 anksčiau nerodyti baletai (divertismentus sudariusių miniatiūrų muzikos autoriai neįskaičiuojami). Nemažą repertuaro plėtimo dalį sudarė lietuvių kompozitorių veikalai – 14 kompozitorių 20 operų ir 10 kompozitorių 14 baletų.

'''Vis dėlto teatras išliko svarbiu tautinės meno kultūros židiniu''' bei tikrųjų dvasios vertybių puoselėjimo vieta, kur niekuomet netrūko talentingų ir menui pasišventusių žmonių. 1974 m. teatras persikėlė į ilgai statytus naujus rūmus; moderni technikos tarnybų įranga išplėtė ir veikalų pastatymo menines galimybes.

 

 

Trupės narys nuo jos pirmojo spektaklio Antanas Zauka (režisavo visus karo metų Vilniaus operos spektaklius) penkiolika pokario metų buvo teatro režisierius. Daug pastatymų režisavo beveik po dvidešimtį metų dirbę Juozas Grybauskas ir Juozas Gustaitis; keletą metų dirbo bulgarų režisierius Vasilis Popovas, ankstyva mirtis nutraukė Aleksandro Rudaičio veiklą (jo 1970 m. režisūros „Lucia di Lammermoor“ buvo rodoma net iki 2002 m.). Operos režisūroje pasireiškė choreografas Vytautas Grivickas ir dainininkas Rimantas Siparis. Ypač pažymėtinų pastatymų parengė Vlada Mikštaitė. Nuo 1972 m. teatre kūrė režisierius Eligijus Domarkas. Premjerų yra parengę ir režisieriai svečiai. Operos chorui vadovavo žinomi chorvedžiai Jonas Dautartas, Adolfas Krogertas, Petras Vaičekonis, Anicetas Arminas, keletą metų – Ramūnas Tilvikas, 1976–1985 m. – Česlovas Radžiūnas (vyriausias chormeisteris nuo 1989 m., iki šiol – choromeno vadovas).

'''Žymusis scenografas Liudas Truikys''' per sovietmetį turėjo galimybę teatre sukurti tik tris scenografijos darbus („Romeo ir Juliette“, „Don Carlos“, „Aidą“). Keletą darbų sukūrė Vytautas Palaima, daugiausiai – Juozas Jankus (32) ir, per 32 darbo metus, Regina Songailaitė (32 operos, 19 baletų). Tarp daugiau pasireiškusių dailininkų buvo Feliksas Navickas (minėtojo „Lucijos di Lammermoor“ pastatymo scenografas), Algis Kariniauskas, estų dailininkas Eldoras Renteris. Nuo 1973 m. teatre scenografiją kurė Henrikas Ciparis.  

'''Nors emigravo daugelis puikių dainininkų''' (tarp jų visi žymieji mecosopranai) ir pedagogai, Lietuvoje išliko sava dainavimo mokykla (tik pora žmonių studijavo žymiosiose Maskvos ir Sankt Peterburgo (tada Leningrado) konservatorijose). Tebedainavo Marijona Rakauskaitė, Aleksandra Staškevičiūtė, Kipras Petrauskas, Antanas Sodeika, Juozas Mažeika, Antanas Kučingis (1948–1956 m. Sibiro tremtinys), paskutiniaisiais Nepriklausomybės metais iškilę sopranai Petronėlė Zaniauskaitė, Veronika Dagelytė, Justina Jasaitytė, tenoras Kazys Gutauskas. Vėliau iškilo vis nauji stiprūs dainininkai – sopranai Regina Tumalevičiūtė, Irena Ylienė, Jadvyga Petraškevičiūtė, Elena Čiudakova, Elena Saulevičiūtė, Irena Žukaitė, Elvyra Kornejeva, Danguolė Juodikaitytė, mecosopranai Salomėja Vaidžiūnaitė, Marija Aleškevičiūtė, Irena Jasiūnaitė, Birutė Almonaitytė, Nijolė Ambrazaitytė, Aušra Stasiūnaitė, Vitalija Šiškaitė, tenorai Antanas Satkūnas, Juozas Indra, Vladas Česas, Valentinas Adamkevičius, Virgilijus Noreika, Jonas Antanavičius, baritonai Jonas Stasiūnas, Kostas Šilgalis, Vladimiras Rubackis, Jonas Urvelis, Eduardas Kaniava, Vidas Bakas, Raimondas Vešiota, bosai Rimantas Siparis, Zenonas Paulauskas, Henrikas Zabulėnas, Abdonas Lietuvninkas, Vaclovas Daunoras, Vincentas Kuprys, daugelis kitų dainininkų.

 

 

'''Okupacijos laikais teatras buvo tapęs viena žymesniųjų Sovietų Sąjungos scenų'''. Jame yra pasirodę kitų sovietinių teatrų puikūs dainininkai (Rygos, Talino, Peterburgo, Maskvos ir kt. teatrų solistai) bei šokėjai (tarp jų Maja Pliseckaja, Raisa Stručkova, Natalija Bessmertnova, Jekaterina Maksimova, Alla Osipenko, Vladimiras Vasiljevas, Sergejus Vikolovas) ir tokios žvaigždės kaip Galina Višnevskaja ir Mstislavas Rostropovičius. Maskvos žinybos Vilnių įtraukdavo į užsienio gastrolierių planus, todėl Vilniuje yra dainavę Edda Moser, Anna Tomowa-Sintow, Grace Bumbry, James King, Nicola Rossi-Lemeni, Louis Quilico, šokusi Yvette Chauvire ir jaunesnės kartos Paryžiaus Operos žvaigždės, Varšuvos Kamerinė ir Didžiojo teatro operos, Slovakų nacionalinio teatro opera, Ispanijos nacionalinis baletas, Ženevos didžiojo teatro baletas, Niujorko City Center Joffrey Ballet, Maurice'o Béjart'o „XX a. baletas“, Monte-Karlo baletas, mažesnės baleto trupės iš Švedijos, Prancūzijos, JAV, Vengrijos, kitų kraštų.

'''Tuo tarpu lietuvių teatro menininkai''' savo meną parodyti už SSSR sienų teturėjo labai mažai galimybių. Net tokių didžiųjų pasaulio scenų vertos žvaigždės kaip Virgilijus Noreika, prestižinių tarptautinių konkursų laureatai Irena Milkevičiūtė, Vaclovas Daunoras jų beveik neturėjo, išskyrus – kaip ir dar vienas kitas dainininkas ar šokėjų pora – vadinamųjų „socialistinių kraštų“ scenas. Visas teatras viešėjo Maskvoje (1954, 1963, 1970, 1986), Sankt Peterburge (1958), Rygoje (1979). Daugiau progų pasirodyti svetur yra tekę baleto trupei - ji šoko Rytų Vokietijos (1969, 1977), Bulgarijos (1973), Švedijos (1983, 1984) miestuose, Graikijoje (1983, Atėnų festivalis), Sirijoje ir Turkijoje (1988).

 

 

Suprantama, Vakarų žiūrovai seniai užmirštos Lietuvos menininkų pasirodymus yra sutikę su tam tikru nepasitikėjimu. Štai kas rašyta italų spaudoje po teatro ,,Nabucco" ir ,,Don Carlos" spektaklių G. Verdi gimtinėje: ,,Visada girdėdavau blogai atsiliepiant apie šias kuklių Rytų Europos teatrų ,,baudžiamąsias ekspedicijas" į Ronkolės aikštę (...), nesugebančias iškelti Verdi festivalių iki aukšto lygio (...). Bet šį kartą Nacionalinis Vilniaus kolektyvas pateikė siurprizą – šventė buvo iš tikrųjų! Viskas pateikta su didžiausiu orumu, kaip tikri spektakliai senas tradicijas turinčiuose teatruose (...) – '''pasirodymas Verdi namuose su Verdi muzika buvo įspūdingas'''" (Pier Maria Paoletti. Tie Baltijos asirai.- Gazzetta di Parma, 1992.07.24).

'''Atkurti ryšiai su pasauliu''' - vienas reikšmingiausių šiandieninio teatro veiklos bruožų. Operos ir baleto trupės gastrolių išvyksta beveik kasmet.

 

 

'''Dar daugiau per pastarąjį dešimtmetį buvo atnaujintas baleto repertuaras.''' 1988 m. vienaveiksmių baletų programa ,,Keturios dramos" debiutavo choreografas Jurijus Smoriginas; po metų jis parengė O. Balakausko ,,Macbetho" ir B. Kutavičiaus ,,Paskutinių pagonių apeigų" , vėliau M. Ravelio ,,Dafnio ir Chlojės" premjeras. 1992 m. ,,Carmen" (G. Bizet - R. Ščedrino muz.) ir ,,Kaligulos" (pagal D. Šostakovičiaus muz.) pastatymu debiutavo, 1995 m. naują E. Balsio baleto ,,Eglė žalčių karalienė" choreografiją sukūrė Egidijus Domeika, tačiau jo veiklą nutraukė netikėta mirtis. 1996 m. A. Rekašiaus baleto ,,Medėja" choreografiją sukūrė jo libretistė Anželika Cholina. Įsidėmėtinų darbų sukūrė užsienio choreografai. 1989 m. baletą ,,A Proba" (pagal J. S. Bacho ir G. Presserio roko muz.) pastatė vengrų choreografas Antalas Fodoras ir dailininkai Istvan Szolga bei Judit Schaffer; po metų šis choreografas ir jo scenografai Patrik Lamoni bei Judit Szekulesz parengė A. Pflugerio baleto ,,Katarsis" premjerą. Kartu su S. Prokofjevo ,,Romeo ir Džuljeta" (choreografas Vladimiras Vasiljevas), tarptautinio pripažinimo susilaukė ir Lorcos Massine'o (Italija) parengtas M. Theodorakio baleto ,,Graikas Zorba" pastatymas, vienaveiksmiai choreografo Krzysztofo Pastoro (Olandija) baletai ,,Carmen" (G. Bizet-R. Ščedrino muz.) ir ,,Vasarvidžio nakties sapnas" (F. Mendelssohno-Bartholdy muz.). Puikų spektaklį sukūrė choreografas iš Vokietijos Xin Peng Wang (2000 m.); jį sudaro ,,Kontrastai..." (miniatiūros pagal S. Prokofjevo muz.) ir I. Stravinskio ,,Šventasis pavasaris", bei 2003 m. sukurta „Carmina burana“. Baleto trupės draugystė su choreografu Borisu Eifmanu repertuarą papildė dviem jo pastatymais -  baletais „Raudonoji Giselle“ bei „Rusiškasis Hamletas“.

'''Repertuaro atnaujinimas paskatino nemažą pagyvėjimą teatro dailėje'''. Greta H. Cipario, E. Renterio, operos ir baleto scenografijos darbų sukūrė dailininkai, kurie šioje srityje iki tol buvo mažai tepasireiškę arba joje debiutavo. Tarp jų yra Dalia Mataitienė (,,Nabucco", ,,Eglė žalčių karalienė"), Vytautas Kalinauskas (,,Jonukas ir Gretutė", ,,Trubadūras"), scenografas Adomas Jacovskis ir rūbų dailininkė Aleksandra Jacovskytė (,,Macbethas" – O. Balakausko baletas ir G. Verdi opera, ,,Kaligula", ,,Aida", ,,Šventasis pavasaris"), Marta Vosyliūtė („Pikų dama”), Jūratė Paulėkaitė („Rigoletto”), Jonas Arčikauskas („Ugnis ir tikėjimas”), kostiumus keletui spektaklių sukūrė žinomas rūbų dizaineris Juozas Statkevičius.

'''8-ajame dešimtmetyje iškilo dainininkų karta,''' kurios atstovai ir šiandien tebėra pagrindinių vaidmenų atlikėjai. Tai sopranai Sofija Jonaitytė, Irena Milkevičiūtė, Romutė Tumuliauskaitė, tenorai Bronius Tamašauskas, Česlovas Nausėda, baritonai Eugenijus Vasilevskis, Arvydas Markauskas, bosas Vladimiras Prudnikovas. Netrukus prie jų prisijungė sopranas Sigutė Stonytė, tenoras Antanas Tveraga, baritonas Arūnas Malikėnas, bosas Vytautas Bakula. Reikšmingų vaidmenų sukūrė sopranas Jolanta Čiurilaitė, mecosopranai Aušra Stasiūnaitė ir Laima Domikaitė, tenoras Jonas Valuckas. Iškilo sopranai Alma Buzaitė, Irena Zelenkauskaitė, Regina Šilinskaitė, mecosopranas Inesa Linaburgytė, baritonas Vytautas Juozapaitis, bosas Vladas Bagdonas. Naujos gyvenimo galimybės palietė ir trupės sudėtį. Baigęs Lietuvos muzikos akademiją (iš Rusijos atvyko studijuoti pas prof. V. Noreiką), 1984 m. debiutavo tenoras Sergejus Larinas; 1989 m. pakviestas į Slovakų nacionalinio teatro operą jis greitai patraukė ir kitų teatrų dėmesį, dainavo žymiausiose pasaulio scenose. Deja, ankstyva mirtis 2008 m. nutraukė šio solisto karjerą. Po studijų Milano teatre alla Scala nuo 1980 m. pagrindines partijas dainavo armėnų tenoras Gehamas Grigorianas; 1988 m. jis išvyko į tėvynę.  Pradėję dainuoti pagrindines partijas, į Erfurto teatrą buvo pakviesti tenoras Zenonas Žemaitis (1953-2000), baritonas Sigitas Dirsė, bosas Liudas Norvaišas. Rostoko ir kituose Vokietijos teatruose dainavo baritonas Juozas Koreiva, po pasirodymų keletoje kitų scenų, Eseno teatre pradėjo dainuoti jaunas bosas Almas Švilpa. Į Lietuvą grįžo žinomas oratorijų ir mišių repertuaro Lietuvoje ir svetur atlikėjas tenoras Algirdas Janutas. 1994 m. pagrindinio repertuaro atlikimui pakviestas Klaipėdos muzikinio teatro tenoras Vytautas Kurnickas. Pagrindinį mecosoprano repertuarą pradėjo dainuoti Eugenija Klivickaitė, trupę papildė mecosopranas Laima Jonutytė, tenoras Audrius Rubežius, baritonas Mindaugas Žemaitis, kai kurie kiti jauni dainininkai, keletą vaidmenų sukūrė žinoma Filharmonijos solistė Asta Krikščiūnaitė, kūrybos kelią bepradedą Muzikos akademijos absolventai.

'''Tarptautinio pripažinimo sulaukė''' ne tik operos trupė apskritai, bet, suprantama, ir dažnas jos narys. Sakysime, užsienio spauda nepaprastai gerai vertina Romutės Tumuliauskaitės Luciją, o ,,Heilbronner Stimme" (1995 04 24) netgi rašė, kad solistė ,,neturėtų drovėtis palyginimo su Callas, Sutherland & Co". Daug pakvietimų į užsienio scenas sulaukia Irena Milkevičiūtė. Ji dainavo Susanną (M. Musorgskis, ,,Chovanščina") Milano Scaloje ir Niujorko Metropolitan operoje, ketvertą partijų Madrido teatre Colderon, Abigailę ir Turandot Birgit Nilsson inicijuotose Dallas Winner's festivaliuose Švedijoje ir kita,  Aidą - Briuselio Karališkojoje operoje, Abigailę - Kiolno operoje. Ireną Milkevičiūtę ne sykį kvietė Varšuvos, Rygos, Sankt Peterburgo teatrai dalyvauti gastrolėse Vakarų šalyse. Tokių kvietimų yra susilaukęs ir šiaip daug užsienio scenų aplankęs Vladimiras Prudnikovas, Inesa Linaburgytė. Bronius Tamašauskas yra dainavęs žymiuosiuose Prahos, Stokholmo, Varšuvos, Maskvos, Peterburgo teatruose, Vytautą Juozapaitį 1994-95 m. sezone W. A. Mozarto Don Giovanni atlikimui Prahoje ir gastrolėms Japonijoje buvo angažavusi Čekų Nacionalinė opera; šis solistas pasižymėjo Escamillo atlikimu keliolikoje Europos scenų. Teatro gastroles (2000 m. rugpjūtis) Taivanyje šitaip vertino šio krašto spauda: ,,Lietuvos nacionalinio teatro orkestras, choras bei dauguma solistų yra neabejotinai pasiekę tarptautinį lygį, nei kiek nenusileisdami Sidnėjaus ir Vienos operoms" (China Times, 2000. 08. 06).

 

'''Apie baleto trupės pasirodymą Lodzės tarptautiniame baleto festivalyje''', lenkų spauda rašė:,,Lietuvių artistai, vadovaujami choreografo K. Pastoro, parodė meistrišką klasikinį šokį, paįvairintą moderniojo šokio elementais (...). K. Pastoras spaudos konferencijoje sakė, jog techniniu meistriškumu lietuviai nenusileidžia geriausiems užsienio kolektyvams, su kuriais jam teko dirbti" (Rzeczpospolita, 1999.05.27).

Svečiui dirbant, trupėje jau nebebuvo su scena neseniai atsisveikinusių L. Bartusevičiūtės, N. Beredinos, J. Katakino, P. Skirmanto, į Vokietiją išvykusios trupėje pirmosios tarptautinių konkursų prizininkės J. Valeikaitės (šoko Bonos, vėliau Eseno teatruose). Tačiau ir šiandieną trupė yra patirties ir jaunystės tradicinis derinys. Jos buvę nariai V. Chlebinskas, A. Semionovas, V. Fadejevas, pagrindinių partijų atlikėjai - pirmasis tarptautinio konkurso prizininkas E. Smalakys, A. Molodovas, taip pat A. Gineitytė, R. Maskaliūnas, V. Vološinas, jaunesnės kartos atstovės Viltis Algutytė, Ingrida Cvetkovaitė, Asta Charkovaitė, šiuo metu jau jos istorija. Kaip reta gabi per pastarąjį dešimtmetį bei pastaruosius kelerius metus iškilusi jauniausioji, Vilniaus choreografijos mokyklos išauklėta šokėjų karta, kurios pasireiškimui anksčiau neturėtų galimybių suteikė šiandieninis krašto gyvenimas. Tai keturių tarptautinių konkursų laureatė Eglė Špokaitė (apie ją ,,gali svajoti garsiausios pasaulio scenos",- "Trybuna Lódzka", 1999 05 27) ir 3 tarptautinių konkursų laureatė Rūta Jezerskytė (jau tik viešnia, - nuo 1999 m. Amsterdamo nacionalinio solistė), tarptautinių konkursų laureatės Živilė Baikštytė, Asta Bazevičiūtė (nuo 2002 m. šokanti Birmingemo teatre) ir Miki Hamanaka, taip pat Nelė Beliakaitė (nuo 1999 m. baleto trupės JAV narė), Žavinta Čičelytė, Asta Gailiušaitė, Kristina Kanišauskaitė, Olga Konošenko, Irina Tsymbal, į Sankt Peterburgo, Maskvos, Kopenhagos, Toronto bei kitas scenas kviečiamas Baltijos asamblėjos Meno premijos laureatas Mindaugas Baužys (nuo 2001 m. šoka JAV), pagrindines partijas šokę Aurimas Paulauskas ir Nerijus Juška, charakterinių partijų atlikėjas Aurelijus Daraškevičius. Baleto trupės pasirodymus iš tiesų puikiai vertina tiek Lietuvos, tiek užsienio spauda (sakysime, apie Eviano festivalyje parodytą ,,Romeo ir Džuljetą" apibendrintai rašyta: ,,nesuskaičiuojami iškvietimai į sceną, ilgi aplodismentai tarp kiekvieno veiksmo, ir atsistojusios publikos ovacijos finale", - Le Messager, 1997.05.22).

 

 

== Vadovai ==

* [[Juozas Grybauskas]] – [[1947]]–[[1948]] m., [[1953]]–[[1955]] m.

* [[Jonas Dautartas]] – [[1952]]–[[1953]] m., [[1962]]–[[1963]] m.

== Orkestras ==

'''I smuikai'''

Angelė Litvaitytė, orkestro koncertmeisterė, Giedrė Jackūnė, Ramunė Barisaitė, Gintaras Berulis, Aistė Birvydaitė, Marija Kareivienė, Nijolė Kižienė, Vitalija Makrickienė, Elena Marcinkevičiūtė, Ramutė Martinėnienė, Rusnė Matutienė, Algimantas Peseckas, Bernardas Petrauskas, Giedrė Šakalytė, Virginija Šliauterytė, Margarita Talaikytė-Žvirblienė, Marina Valuckienė.

 

 

== Choras ==

Lietuvos operos ir baleto teatro choras savo gyvavimą pradėjo kartu su šiuo teatru – 1920 m. Kaune pirmuoju spektakliu G.Verdi „Traviata“, ir tapo pirmuoju profesionaliu choru Lietuvoje. Pirmuoju Lietuvos operos choro vadovu buvo Julius Štarka. Šiuo metu Lietuvos operos ir baleto teatro operos chore dainuoja 80 žmonių (40 moterų ir 40 vyrų balsų). Choras dalyvauja visuose operų pastatymuose, jo repertuare apie 80 operos partitūrų: M.Musorgskio „Borisas Godunovas“, G.Verdi „Kaukių balius“, „Aida“, V. Klovos „Pilėnai“, R. Wagnerio „Skrajojantis olandas“, G. Puccini „Turandot“ ir daugelis kitų.

 

 

1921-02-16 M. Petrauskas – „Birutė“

1921-06-16 A. Rubinšteinas – „Demonas“

 

 

1926-10-01 A. Thomas – „Mignon“

1926-10-30 G. Verdi – „Kaukių balius“

 

 

1928-12-12 J. Offenbachas – „Hofmano pasakos“

1929-02-07 E. Napravnikas – „Dubrovskis“

 

 

1931-01-02 J. Massenet – „Verteris“

1931-02-03 A. Rubinšteinas – „Demonas“

 

 

1931-09-23 D. Auberas – „Fra Diavolo“

1931-10-28 G. Bizet – „Karmen“

 

 

1934-03-07 B. Smetana – „Parduotoji nuotaka“

1934-04-14 L. Delibe – „Lakme“

 

 

1975-05-09 V. Paltanavičius – „Kryžkelėje“ (nauja redakcija)

1975-12-27 G. Verdi – „Aida“

 

 

2000-02-12 B. Brittenas – „Žaiskime operą“

2000-04-08 G. Verdi – „Requiem“

 

 

2004-03-26 R. Wagneris – „Skrajojantis Olandas“

2004-10-15 J. F. Halevy – „Žydė“

 

 

2008-09-28 Ch. W. Gluckas – „Orfėjas ir Euridikė“

2008-11-07 P. Eötvös – „Meilė ir kiti demonai“

 

 

2013-03-22 R. Wagneris – „Lohengrinas“

2013-09-14 G. Verdi – „Ernanis“

 

 

2015-12-31 G. Puccini – „Bohema“

2016-03-04 G. Verdi – „Don Karlas“