Katana: Skirtumas tarp puslapio versijų

Žodis katana yra kilęs nuo žodžio ''učigatana''. Prieš atsirandant ''katanom'' buvo naudojami jų protėviai kardai, kurie vadinosi ''učigatana'' arba ''učikatan''a – kardas skirstas kirsti. Po kurio laiko kalboje ''uči'' buvo numesta, kad lengviau būtubūtų tarti ir visi kardai tapo vadinami ''katana'' arba ''gatana''. Siaurąja prasme, [[japonų kalba|japonų kalboje]], žodis „katana“ yra skirtas apibūdinti bet kokiam vienašmeniui, nebūtinai japoniškam, kardui, turinčiam bet kokią kilmę.

Terminas ''katana'' buvo naudojamas apibūdinti vienaašmeniuivienašmeniui kardui.

Katanos [[geležtė]]s ilgis keitėsi bėgant laikui: 14-15XIV–XV amžių sandūroje jis svyravo nuo 70 iki 73 cm ilgio, [[XVI amžius|XVI]] amžiaus pradžioje geležtės vidutinis ilgis siekė tik 60 cm, bet [[XVI amžius|XVI]] amžiaus pabaigoje jis vėl siekė apytiksliai 73 cm.

1)     Koto (senieji kardai) 987-1596– 987–1596 m.

2)     Šinto (Jap: Shinto) (naujieji kardai) 1596-1781– 1596–1781 m.

3)     Šinšinto (Jap: Shinshinto ) (naujesnieji kardai) 1781-1876– 1781–1876 m.

4)     Gendaito (moderniosios eros kardai) – nuo 1876- iki dabar.

Pirmiausia Katanos gaminimas prasideda nuo medžiagų parinkimo.  Tradicinės katanos gaminamos iš specialaus Japoniško plieno vadinamo tamahagane, nors dabartinės katanos dar gaminamos iš 99.99 % tyrumo elektrolitinės geležies (Jap: denkai – tetsu ) arba bedeguonės geležies (Jap: kangan – tetsu). [[:en:Tamahagane|Tamahagane]] išgaunama iš anglies ir  smėlio, kuriame yra geležies. Šis smėlis yra randamos upeliu pakraščiuose vadinamas satecu (Jap: satetsu). Anglis ir satecu yra kaitinami tataroje ( Jp: [[:en:Tatara_(furnace)|tatara]]) -–  tradicinėje Japoniškoje lydykloje. Satecu ir anglis yra kaitinami 1200 – 1500 laipsnių temperatūroje tris dienas, šitaip iš pagrindinių elementų pašalinamos priemaišos. Gautas tamahagane plienas suskaldomas ir suskirstomas pagal kokybekokybę ir deguonies kiekį. Tamahagane plienas lengvai atskiriamas nuo prastos kokybės metalo savo sidabrine spalva ir struktūra. Geriausias anglies kiekis tamahaganei yra nuo 1,0 iki 1,2 %. Kalvis išsirenka tinkamiausias tamahagane plieno dalis, šis procesas labai sunkus ir daug pagaminto plieno yra netinkamas dėl netinkamo anglies kiekio metale. Jai anglies per daug, kardą labai sunku pagaminti ir naudoti, o jai per mažai jis greit lūžta. Todėl tolesni perdirbimo žingsniai yra reikalingi norint padaryti tinkamą anglies kiekį tamahagane plienui. Kai anglies kiekis yra tinkamas, pradedamas kalimas. Tamahagane iš naujo kaitinamas ir kalamas į mažas plokšteles. Plokštelės yra suskaldomos ir atrenkamos, kurios dalys bus naudojamos kavagane  (Jap: kawagane)- – išorinis plienas ir šingane (Jap: shingane) centrinis plienas. Dalys suskirstomos į blokelius, kurie svaria apie 2 kg. Šios dalys buvo dedamos ant ilgo panašios kompozicijos metalo. Blokeliai įvyniojami į ryžiu popierių ir padengiami skystu moliu, kad išlaikytų formą ir yra padedami į krosnį, kurioje kaitinami iki 1300 laipsnių. Kai pasiekiama reikiama temperatūra, blokai išimami ir kaldinami į vientisą bloką. Nuolatinis kalimas ir kaitinimas reikalingas, kadnorint išgauti bloką, du kartus ilgesnį nei prieš tai buvusį blokelių ilgį.

Katanos viena sudedamųjų dalių yra minkšta, turinti mažai anglies savyje metalinė šerdis -– Šingane. Šitoks gaminimo būdas suteikia katanai lankstumo ir tvirtumo. Šingane gamybos būdas panašus į kavagane. Pasirenkamas tamahagane plienas, kuris savyje turi tinkamą anglies kiekį, kaitinamas ir sluoksniuojamas bei kalamas į vientisą bloką.  Pasirenkama apie 1kg1 kg tamahagane, kuris turi 0,5% anglies, tada jis kalamas ir sluoksniuojamas maždaug 10 sluoksnių. Šingane sluoksniavimas yra reikalingas norint iki galo pašalinti priemaišas, kad Šingane ir Kavagane susijungtų į vientisą kardą.

Kalvis kaitina ir kala apie 1kg1 kg liūtą Kavaganes plieno į apytiksliai 38 cm plokštę. Tada plokštė sulenkiama į U – formą ir kaitintas 0,5kg šingane luitas yra įdedamas į pagrindą. Šinganes luitas yra trumpesnis už kavagane ir neužima viso jo ilgio, nes gero kardo smaigalys turi būti tik iš sukietėjusio geriausio kavagane. Tada šios dalis įdedamos į krosnį ir kaitinamos ne mažesnėje nei 1300 laipsnių temperatūroje. Kai pasiekiama reikiama temperatūra, dalys išimamos ir kalamos, kad visiškai susijungtų. Šis procesas yra ypač svarbus ir reikalaujantis kruopštumo, norint padaryti geriausia kardą. Jai dalys gerai nesusijungia ar lieką skilių, darbas laikomas beverčiu. Jai šingane nėra pilnai apgaubtas kavagane toks kardas turi silpnų vietų ir irgi yra laikomas beverčiu.

Kai kardo formavimas baigtas prasideda šlifavimas. Kalvis pasiima peili skirta grandymui vadinama Sen ir nugrando nelygumus. Naudojamas karborundinis akmuo, nušlifuoti visą kardo paviršių. Kai kertamoji kardo dalis nušlifuota kardas jau primena kataną, nors ašmenų dar nėra. Katanos ašmenys yra iš labai kieto metalo, kuris vadinasi [[Martensitas|martensitas.]] Martensitas lengvai galandasi, tačiau jis per daug kietas, kad išlaikytų stiprumą ir lankstumą smūgio metu. Per šimtmečius japonų kalviai surado metodą, kuris išlaikytų kardą lankstų, o ašmenis kietus.  Tai padaryti įmanoma reguliuojant temperatūrą, kai kaitinimo metu ašmenys iš minkšto [[Perlitas|perlito]] pereina į kieta martensitą. Prieš kaitinant, katana būna apdengta molio mišiniu, kurį sudaro: iš upės vagos išgautas molis -– izoliacijai; medžio anglis- – valdyti karšti; sutrintas smiltainis - – išvengti įtikimam ir kitų specifinių elementų, kuriuos naudodavo kiekvienas kalvis kitokius. Tada į mišinį įpilamas vanduo ir šis mišinys užtepamas ant katanos. Šis mišinys neleidžia katanai greitai įkaisti, kaitinimo metu ir taip susiformuoja perlitas ir martensitas. Šio mišinio storiausias sluoksnis užtepamas ant tos vietos kur bus ašmenys, o visur kitur mažiau. Nes toje vietoje kur daugiausiai mišinio, susidaro daugiausiai martensito. Šio proceso metu kalviai stengėsi sukurti unikalų kristalų raštą. Šis raštas yra svarbiausia estetinė kardo dalis ir smarkiai paveikia kiekvieno individualaus kardo vertę.[[Vaizdas:Honami Kokan - Long Sword ("Katana") with Dark Brown Saya with Silver Dragons and Clouds - Walters 511226 - Detail Side A.jpg|miniatiūra|344x344px|Kalvio parašas]]

Kai išteptas molis sukietėja kardas kaitinamas iki raudonumo ir merkiamas į vandenį, šis procesas labai svarbus todėl dažniausiai būdavo atliekamas naktį, kad kalvis gerai matytų kardo raudonumą ir jame esančius komponentus. Pirmiausia įkaitinama krosnis, kad temperatūra tolygiai pasiskirstytų. Kalvis įdeda katanos rankeną į krosnyje esanti metalo bloką su išpjova ir sujungia juos odiniu diržu. Tada kalvis kaitina kataną dar kelis kartus, nukreipiąsnukreipęs ašmenis į viršuviršų ir kelis kartus nukreipiąsnukreipęs į apačia. Tai daroma, kad sulygintų kardo temperatūrą, visose kardo vietose.  Kai kardas raudonuoja iš karščio, kalvis jį pamerkia į vandenį. Tada kalvis vėl įdeda kataną į krosnį, kardas kaitinamas iki 160 laipsnių temperatūros ir vėl merkiamas į vandenį. Šiuo procesu panaikinama likusi įtampa karde. JaiJei kardas tinkamas, kalvis užtepsužtepa 2% azoto rūgšties ir etanolio tirpalutirpalo, kad metalo paviršius parodytų visą rašto grožį. Beformuojant ašmenis kardas šiek tiek įlinksta. Lėtesnis neaštrios pusės šaldymas padaro kardą įlinkusį ilgai po to, kai susiformuoja ašmenys.  Įlinkimas kardo kartais susiformuoja natūraliai, bet įlinkimo laipsnis būna iš pradžių suplanuotas, jaijei neatitinka norimo, kalvis jį pataiso.

Baigus formavimo ir šlifavimo procesą, kalvis kataną poliruoja ir padaro griovelius. Tada baigiama daryti kardo rankena ir kalvio parašas išraižomas katanos rankenoje. Katanos rankena turi būti ne mažesnė nei maždaug dvi plaštakos ir plius du pirštai. Tada kardas siunčiamas kitiems amatininkams. Pirmiausia kardas nusiunčiamas poliravimo meistrui, kuris ši kardą pagalanda ir dar labiau poliruoja.  Tik po daugelio dienų darbo, poliravimo meistras padaro kataną aštria. Tada katana siunčiama kitam meistrui, kuris uždeda varinę apsaugą tarp rankenos ir ašmenų, kuri apsaugo kardą nuo susibraižymo laikant makštyje.Tada kardas siunčiamas pas medžio darbų meistrus, kur kardui pagaminamą ir išpuošiama makštis.

Kardas baigiamas gaminti ir siunčiamas meistrui paskutiniam patikrinimui, jaijei viskas meistrui patinka šis, kardas laikomas geru.<ref>M.Morimoto (2004) ''The Forging of a Japanese Katana.'' Colorado School of Mines</ref>