Vincas Mickevičius-Kapsukas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 65:
Įvykus [[Spalio revoliucija|1917 m. Spalio revoliucijai]], Vincas Mickevičius-Kapsukas buvo paskirtas Lietuvos reikalų komisaru Tarybų (Sovietų) vyriausybėje. Jis taip pat buvo išrinktas į RSDDP(b) Centro Komiteto Lietuvos sekcijų centrinį biurą.
[[1918]] metų pabaigoje Mickevičius grižo į Vokietijos okupuotą Lietuvą. Okupacija nusmukdė Lietuvos ekonomiką ir žemės ūkį. Daug dirbamos žemės buvo užleista ir dirvonavo, pašarų ir maisto produktų kainos išaugo keleriopai. Tai sukėlė didelę socialinę įtampą: daugelyje rajonų kilo spontaniški neramumai. Darbą praradę kaimo darbininkai, armijos dezertyrai ir pabėgę karo belaisviai organizavo ginkluotus būrius, pasivadinusius ''Miško broliais'', ir puldinėjo okupacinę armiją ir administraciją, taip pat plėšė ir terorizavo stambius žemvaldžius. Jie daugiausia veikė šiaurės ir vakarų Lietuvoje, tačiau naujienos apie jų veiklą sklido po visą Lietuvą. Norėdami pritraukti naujų narių ir gauti mažesnių ūkininkų palaikymą, jie naudojo [[Tadas Blinda|Tado Blindos]] plėšimo ir turto perdalinimo (iš turtingųjų neturtingiesiems) taktiką.<ref name=pirm/> Lietuva buvo pribrendusi radikaliems pokyčiams; ''status quo'' nepatenkino jokių socialinių sluoksnių. Keletas politinių jėgų varžėsi dėl Lietuvos ateities: (1) Vokietijos okupacinė valdžia vis dar kontroliavo administraciją ir siekė sau palankių išėjimo sąlygų, (2) [[Lietuvos Taryba]] paskelbė Lietuvos nepriklausomybę pirmą 1917 m. gruodžio 11 d. ir vėliau pataisytą versiją – 1918 m. vasario 16 d., (3) Lenkija siekė federacijos su Lietuva, panašiomis salygomis kaip [[Abiejų Tautų Respublika]] ir (4) Lietuvos kairiosios jėgos kėlė socialistinės revoliucijos idėją. 1918 m. birželio 4 d. Taryba nubalsavo už pasiūlymą pakviesti [[Viurtembergas|Viurtembergo]] hercogą [[Vilhelmas fon Urachas|Vilhelmą fon Urachą]] tapti Lietuvos monarchu. Hercogas Vilhelmas sutiko ir 1918 m. liepos 13 d. buvo išrinktas Lietuvos karaliumi [[Mindaugas II|Mindaugu II]]. Šis sprendimas buvo nepopuliarus ir keturi Tarybos nariai socialdemokratai protestuodami atsistatydino. Vokietijai bepralaimint Pirmą pasaulinį karą, Taryba nebelaikė savęs surišta ankstesniais įsipareigojimais ir 1918 m. lapkričio 2 d. anuliavo savo pakvietimą hercogui Vilhelmui, bei paskelbė pirmą laikinąją [[Lietuvos Konstitucija|Lietuvos Konstituciją]]. Valstybės valdymo forma nebuvo teisiškai apibrėžta iki 1920 m., tačiau ''de facto'' respublikos forma buvo priimta. Tuo metu Vokietijoje brendo revoliucija. Lapkričio 3 d. [[Kylis|Kylyje]] prasidėjo jūreivių maištas, kuris greitai išplito per visą imperiją. Lapkričio 6 d. [[Vilhelmas II|kaizeris Vilhelmas II]] buvo priverstas atsisakyti sosto. Lapkričio 9 d. socialdemokratas Šeidemanas ir, nepriklausomai nuo jo, „Spartako“ sąjungos įkūrėjas ir narys Lybknechtas beveik vienu metu paskelbė Vokietijos respubliką.<ref name="germ">[https://en.wikipedia.org/wiki/German_Revolution_of_1918%E2%80%9319],German Revolution of 1918–1919</ref> Lapkričio 11 d. [[Kompjenė]] paliaubos baigė karo veiksmus ir pažymėjo Vokietijos pralaimėjimą Pirmajame pasauliniame kare, nors oficialiai Vokietija dar nekapituliavo. Šie įvykiai demoralizavo Vokietijos okupacinę armiją Lietuvoje ir ji pradėjo prarasti kontrolę. Tą pačią paliaubų dieną Lietuvos Taryba suformavo pirmą vyriausybę ir paskyrė [[Augustinas Voldemaras|Augustiną Voldemarą]] jos ministru pirmininku. Tuo pat metu Lietuvos miestuose įvairios kairiosios partijos (socialdemokratai, socialdemokratai-darbininkai, [[Bundas]], socialistai-revoliucionieriai ir pan.) ir nepartiniai organizavosi ir jungėsi prie Rusijos revoliucijos įkvėpto socialistinio judėjimo. Spalio pradžioje Vilniuje įvyko steigiamasis Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų partijos (LBKP) suvažiavimas. Gruodžio pradžioje vyko rinkimai į Vilniaus Darbininkų Deputatų Tarybą, kur buvo išrinkti 96 komunistai ir jiems prijaučiantys, 60 Bundo narių, 22 menševikai ir 15 socialdemokratų.<ref name=weeks> {{cite book | author=T. R. Weeks | year=2005 | title=From “Russian” to “Polish”: Vilna-Wilno 1900-1925 | publisher=The National Council for Eurasian and East European Research | location=Washington | url=http://www.ucis.pitt.edu/nceeer/2004_819-06g_Weeks.pdf}}</ref>
[[Vaizdas:Vincas_Mickevicius-Kapsukas_around_1918-1919.jpg|thumb|right|Vincas Mickevičius-Kapsukas apie 1918–1919 m.]]
Eilutė 73:
1919 m. vasario 27 d. Lietuvos TSR ir [[Baltarusijos TSR]] susijungė ir suformavo [[Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Socialistinė Respublika|Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Socialistinę Respubliką]] ([[Litbelas|Litbelą]]). Vincas Mickevičius-Kapsukas tapo Litbelo ministru pirmininku ir užsienio reikalų ministru. [[1919]] vasarą Lenkijos kariuomenė, persekiodama Raudonąją Armiją, veržėsi giliai į Litbelo teritoriją. Tuo pat metu naujai sukurta Lietuvos kariuomenė, pavaldi Lietuvos Tarybai ir Sleževičiaus vyriausybei, ėmė kontroliuoti vis didesnę centrinės ir vakarų Lietuvos dalį. Mickevičiaus vyriausybę Lietuvoje labiausiai palaikė miesto darbininkai ir kaimo samdiniai, bei bežemiai valstiečiai. Lietuvos ūkininkai labiau palaikė Sleževičiaus vyriausybę, kuri pažadėjo žemę tiems, kurie ją dirba. Agrarinėje šalyje, kokia tuomet buvo Lietuva, ūkininkų palaikymas buvo lemiamas faktorius. Suvokdamas ribotą paramą savo vyriausybei, Mickevičius priešinosi Lenino raginimams šaukti daugiau lietuvių į Raudonąją Armiją. Jis pasiuntė telegramą Leninui, teigdamas, kad lietuvių šaukimas į Raudonąją Armiją dar sumažintų paramą jo vyriausybei.<ref name=eid>{{cite book | author=A. Eidintas, V. Žalys, A. E. Senn | year=1999 | title=The Years of the First Republic, 1918-1940 (Paperback ed.) | location= New York | publisher=St. Martin's Press}}</ref> 1919 rugpjūtį beveik visa Litbelo teritorija buvo Lenkijos ir Lietuvos Tarybos rankose. [[1920]] m. [[liepos 20]] d. Rusija pasirašė taikos sutartį su Lietuvos Respublikos Vyriausybe ir Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika ''de jure'' nustojo egzistuoti.
Rusijos bolševikų planas sukelti revoliuciją Europoje tiesiogiai įtakojo 1918–1919 m. įvykius Lietuvoje. Socialistinė revoliucija Lietuvoje buvo šio plano dalis. Tačiau skirtingai negu Latvijoje tuo pat metu, Lietuvoje nebuvo didesnių represijų. [[Juozas Tumas-Vaižgantas]] atsiminimuose rašė:<ref name=tumas/> “''Vilniuje komunistai elgėsi žmoniškai, baidė smarkiai, bet kraujo neliejo. Ir tai nuopelnas Mickevičiaus ir kitų lietuvių komunistų ir ne komunistų. Viename revkome dantį griežė, kad Lietuvoje daroma „kaž kokių ceremonijų“, vieton „k stienie ir gana!“''” Mickevičius ne tik sėkmingai priešinosi revoliuciniam terorui, bet ir kvietė bendradarbiauti žymius Lietuvos veikėjus ir inteligentus, nepriklausomai nuo jų politinių pažiūrų. Vilniaus lietuvių delegacijai, susirūpinusiai dėl esamos padėties ir Lietuvos ateities, Mickevičius pažadėjo: <ref name=tumas/> “''Kiekvieno jūsų laisvė garantuojama. Su žmonėmis, kurie mums sabotažo nedaro, darbuosimės, nesiklausdami jų vidaus dalykų, ką mano, kas patinka.''” Mickevičiaus vyriausybėje buvo penki ministrai komunistai ir vienas socialdemokratas – [[Vaclovas Biržiška|Vaclovas Biržiška]]. Tačiau vyriausybės ministerijose (komisariatuose) dirbo daugiau kitų partijų ir politinių krypčių atstovų, kaip pavyzdžiui Lietuvos Tarybos narys dr. [[Jonas Basanavičius|J. Basanavičius]], Tautos pažangos partijos narys ir rašytojas kunigas [[Juozas Tumas-Vaižgantas|J. Tumas-Vaižgantas]], teisininkas ir rašytojas [[Antanas Kriščiukaitis|A. Kriščiukaitis]], mokytojas ir rašytojas [[Pranas Mašiotas|P. Mašiotas]] ir kiti tautinės inteligentijos atstovai.<ref name="birz">[https://lt.wikipedia.org/wiki/Vaclovas_Bir%C5%BEi%C5%A1ka],Vaclovas Biržiska</ref><ref name=rudokas>{{cite journal| title= Varpininkas, socialdemokratas, komunistas |first=Jonas |last=Rudokas | journal= Veidas |issue=04/07|year=2005| }}</ref>
Nuo [[1921]] m. pabaigos iki mirties [[1935]] m. Mickevičius gyveno Maskvoje, Rusijoje. Jis buvo visų Kominterno suvažiavimų (nuo antro iki šešto) delegatu, dirbo Kominterno Vykdomajame komitete nuo [[1923]] iki 1935 metų – [[1924]]–[[1928]] metais kaip narys-kandidatas, 1928–1935 metais kaip tikrasis narys.<ref name=sov/> Vincas Mickevičius-Kapsukas buvo Rusijos (veliau Tarybų Sąjungos) komunistų partijos ([[TSKP]]) VIII, XI, XII, XIV–XVII suvažiavimų delegatas. 1919 metais VIII Rusijos komunistų partijos suvažiavime buvo išrinktas RKP Centro Komiteto nariu-kandidatu.<ref name=sov/>
Eilutė 94:
Nuo 1937 iki [[1953]] m. Vincas Mickevičius-Kapsukas buvo Stalino „pilkajame saraše“ – ne „liaudies priešas,“ bet ir žmogus, apie kurį geriau viešai nekalbėti. Po Stalino mirties 1953 m. Lietuvos komunistinė vyriausybė, ypač [[LKP]] pirmasis sekretorius [[Antanas Sniečkus]], prikėlė Mickevičiaus vardą is nebūties. Palaipsniui Vinco Mickevičiaus-Kapsuko atminties įamžinimas virto perdėtu jo garbinimu. Mariampolės miestas ir rajonas buvo pavadinti (1955–1989) Kapsuko vardu, jo vardas buvo suteiktas Vilniaus universitetui (1956–1989), Lietuvos žurnalistų sąjunga įsteigė jo vardo premiją (1964–1989), gatvės, aikštės, muziejai ir laivai buvo pavadinti jo vardu ir jam buvo pastatyti keli paminklai.
Vincas Mickevičius-Kapsukas paliko gilią žymę Lietuvos istorijoje – nuo [[Lietuvių tautinis sąjūdis|Lietuvių tautinio sąjūdžio]] ir revoliucinės kovos prieš Rusijos imperiją iki modernios Lietuvos gimimo. Jo pažiūros iš istorinės perspektyvos atrodo ginčytinos ar klaidingos, jis ne kartą klydo savo pasirinkimuose ir buvo istorijos aklavietėje, tačiau jo nesavanaudiška veikla ir pasiaukojimas socialinio teisingumo ir laisvos ir teisingos Lietuvos idėjai ir
'''Jo vardu buvo pavadinta:'''
|