Aisčiai: Skirtumas tarp puslapio versijų

Sen. graikų mokslininkas [[Klaudijus Ptolemėjus]] savo „Geografijoje“ (~[[II amžius|150]] m.) tiesiogiai apie „estijus“ neužsiminė, tačiau įvardijo bent keturis jo laikais į rytus nuo [[Vysla|Vyslos]] žemupio ir Baltijos jūros gyvenusius sen. baltų etnosus, t. y. [[galindai|galindus]] (''galindae''), [[jotvingiai|sūduvius]] (''sudini''; dalis tyrinėtojų šį tautovardį laiko perrašinėtojų iškreipta žodžio ''budini'' forma), [[kuršiai|kuršius]] (''carbones'') ir [[sėliai|sėlius]] (''sali''); baltais tikriausiai laikytini ir Ptolemėjaus (du kartus?) paminėti „[[budinai|bodinai]]“ (''bodini''), kurie, matyt, yra tapatūs [[Herodotas|Herodoto]] aprašytiems „budinams“„budynams“ (''boudinoi''), V a. pr. m. e. ir vėliau gyvenusiems į šiaurę nuo Dniepro vidurupio.

[[frankai|Frankų]] istoriko vienuolio [[Einhardas|Einhardo]] veikale ''Vita Karoli Magni'' (po [[IX amžius|830]] m.) minimi pietinėse Baltijos pakrantėse gyvenantys [[skalviaislavai]] ir estijai (''Sclavi et Aisti'').

~890–893 m. „aisčių“ (iš tiesų – [[prūsai|prūsų]]) prekybos centre ''Truso'' (*Drūsoje) lankęsis [[Anglija|Anglijos]] karaliaus Alfredo Didžiojo pasiuntinys [[Vulfstanas]] savo viešnagės [[Prūsija|Prūsoje]] aprašyme paminėjo ne tik aisčių gyvenamą „Estijų (ar tiesiog „Rytų“) šalį“ (''Eastland''), bet ir greta jos esančias „[[Aistmarės|Estijų marias]]“ (''Estmere''; lietuviškailietuvių -autoriai šį vandenvardį verčia į XX a. lietuvišką naujadarą ''Aistmarės'').