Lyginamoji kalbotyra: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
SNėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 2:
'''Lyginamoji kalbotyra''' (arba '''''lyginamoji filologija''''') – [[kalbotyra|kalbotyros]] mokslo atšaka, nagrinėjanti [[kalba|kalbų]] tarpusavio ryšius. Šios mokslo šakos pagrindinė veiklos sritis yra kalbų grupavimas į giminingų kalbų grupes ir [[kalbų šeima|šeimas]], [[prokalbė|prokalbių]] atkūrimas, istorinės kalbų kaitos fiksavimas, žodžių [[etimologija|etimologijos]] nustatymas.
Lyginamosios kalbotyros pradininku laikomas [[XVIII a.]] britų mokslininkas [[William Jones|Viljamas Džonsas]], pastebėjęs ir pagrindęs [[sanskritas|sanskrito]] ir klasikinių bei šiuolaikinių Europos kalbų panašumus. Šis mokslas suklestėjo [[XIX a.]], kuomet padėti pagrindai šiuolaikinei kalbų klasifikacijai. [[Franz Bopp|Francas Bopas]] pirmasis pradėjo nuodugnų indoeuropietiškų šaknų ir fleksijų lyginimą ir moksliškai pagrindė Džonso teoriją apie bendrą šių kalbų giminystę. Danų kalbininkas [[Rasmus
Klasikiniai lyginamosios kalbotyros metodai remiasi itin atsargiu [[morfema|morfemų]] lyginimu, atsižvelgiant į balsiokaitos, fonetinio pakitimo aspektus, pastebint reguliarius pokyčius. Taikomi ir labiau kontroversiški metodai, lyginant ne morfemas, o [[leksema]]s, t. y., jei keliose kalbose yra panašiai skambantis ir panašią reikšmę turintis žodis, preziumuojama, kad tos kalbos giminingos ([[masinio palyginimo metodas]]). Šio metodo rezultatai neretai būna klaidingi, tačiau jis gali būti naudingas pirminiam kalbų palyginimui. Nekritiškas lyginamosios kalbotyros taikymas priskiriamas [[pseudomokslas|pseudomokslui]] – paviršutiniškais kalbų palyginimais bandomos pagrįsti įvairios istorinės hipotezės, nacionalistinės ar religinės teorijos.
|