1921 m. Lietuvos-Latvijos sienos sutartis: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Lietuvos–Latvijos sienos sutartis''', pasirašyta [[1921]] m. [[kovo 30]] d. susitarimo aktu tarp [[Lietuva|Lietuvos]] ir [[Latvija|Latvijos]].<ref>https://www.e-tar.lt/rs/legalact/TAR.CE1A35660D5A/format/ISO_PDF/</ref>. Nustatant sieną tarp naujai sukurtų valstybių, su tam tikrom išlygom, laikytasi [[Kuršo gubernija|Kuršo]] ir [[Kauno gubernija|Kauno gubernijų]] ribų.

Valstybių sienų ginčą išsprendė tarptautinė arbitražinė komisija, vadovaujama škotų diplomato [[Džeimsas Jangas Simpsonas|Džeimso Jango Simpsono]].<ref name=":1">[[Visuotinė lietuvių enciklopedija]]. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. XI tomas, 579 psl.</ref>. Pagal sutartį Lietuva gavo Šventosios–Palangos pajūrio ruožą (183  km²; buvęs Palangos valsčius ir dalis buvusio Latvijos [[Rucavos savivaldybė|Rucavos valsčiaus]]), Latvija – dalį šiauriausių Lietuvos gyvenviečių, taip pat – ginčytinų teritorijų ([[Aknysta]], [[Budbergis|Budbergio]] valsčius), iš viso 290 km². Latvijai teko didesnis plotas, nes pajūrio teritorija laikytina vertingesne nei žemyninė.<ref name=":1" /> [[Mažeikiai]] liko Lietuvai, bet Lietuva negavo teritorijų [[Alūkstos apskritis|Alūkštos apskrityje]], ir liko atskirta nuo Daugpilio ir [[Kalkūnai|Kalkūnų]]. Abi šalys atsisakė pretenzijų į kitus viena kitos plotus. Škotų diplomato Simpsono vardu pavadinta viena gatvė Palangoje.

Kuršo ir Kauno gubernijos didžiąja dalimi sutapo su etnografine lietuvių ir latvių riba, nepaisant to, neišvengta ginčų.

1918  m. Lapričiolapričio 18 d. Latvija paskelbdama [[Latvijos valstybės paskelbimas|šalies nepriklausomybę]], skirtingai nei Lietuva, nurodė valstybės sienas, kurios ėjo Kuršo gubernijos ribomis. 1819  m. caro [[Aleksandras I (Rusija)|Aleksandro I]] sprendimu, [[Palangos valsčius]], buvo atskirtas nuo Vilniaus gubernijos, ir priskirtas Kuršo gubernijai. Toks sprendimas iš dalies buvo priimtas dėl Kuršo pirklių spaudimo carui, siekiant kad būtų patogiau prekiauti su Vokietija per Klaipėdos kraštą. Todėl po nepriklausomybės paskelbimo, Palangos kraštas buvo priskirtinas Latvijai.

Abiejų šalių pretenzijos buvo dar didesnės: A. Voldemaro ir šalininkų nuomone, Lietuva galėjo pagrįstai pretenduoti į [[Liepoja|Liepoją]] ir Latgalą su [[Daugpilis|Daugpilio]] miestu.<ref>1919  m. sausio 23 d. Lietuvos Ministrų kabinetas, F. 923, apl. 1, b. 24, psl. 225–228.</ref> Būta ir tokių užmojų, kaip [[Jonas Šliūpas|Jono Šliūpo]] vizija sudaryti bendrą baltiška kultūra pagrįstą Lietuvos ir Latvijos valstybę. Latviai taip pat netroško perduoti Lietuvai Palangos ir Šventosios, taip pat siekė užvaldyti Mažeikius, ir nenorėjo prileisti lietuvių prie Dauguvos upės.<ref name=":2">Lietuvos sienos. Lietuva: Baltos lankos, 2009. psl. 113.</ref>. Latvijos poziciją taip pat dalinai veikė Lenkija, kuri tikėjosi ties Daugpiliu susijungti su Latvija, ir tikėjosi per Latvijos valdomą Palangą prieiti prie Klaipėdos krašto. Savotišku atsaku į J. Šliūpo projektą, latviai 1921 m. pasiūlė projektą sujungti Latviją su Lietuva, be Vilniaus krašto ir pavadinti Aistija, su sostine Rygoje.<ref name=":2" />

[[1919 m.|1919]]  m. Latvija siūlė Lietuvai vakarinės sienos liniją palei [[Šventoji (Baltija)|Šventosios]] upę iki pat jūros. Tokiu būdu Šventosios miestelis ir Būtingė būtų priskirti Latvijai. Lietuva savo ruožtu siekė platesnio priėimopriėjimo prie Baltijos jūros, deldėl to buvo teritorijų mainai. Pagal sienos sutartį, Lietuva gavo pajūrio teritoriją iki Būtingės kaimo: vakarinė siena didele dalimi palikta eiti palei Šventosios upę, bet prie Baltijos jūros atsiskiria nuo upės pagal nutartą liniją.

[[1993]]  m. [[birželio 29]] d. „[[1993 m. Lietuvos-Latvijos sienos atkūrimo sutartis|„SutartimiSutartimi dėl valstybės sienos atstatymo tarp Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos“Respublikos]]“ siena atkurta.